„Aš – labai veiklus žmogus: bėgu, lekiu visur kaip pašėlusi.
Myliu žmones, mėgstu bendravimą su jais, dievinu puošti nuotakas, mokyti tapyti tas moteris, kurios sako, kad nieko nemoka nuo mokyklos laikų.
Mėgstu pusryčius restorane, pietus su drauge, sporto klubus, pilnus sportuojančių pasitempusių žmonių. Ir keliones dievinu. O dabar atsikeli... ir niekas tavęs nelaukia.
Tik rutina ir buitis. Jokių planų, jokių lūkesčių. Kaip į kitą pasaulį mus visus perkėlė.
Ir bijai net ko nors norėti, nes nieko negalima. Ir taip nelinksma gyventi. Neįdomu!“, – širdį išliejo V.Jakučinskaitė.
