„Vaikystėje Vitalija buvo išdykusi, labai gera, mylima mergaitė. Kokia didelė gimė, tokia didelė ir augo. Už ją esu dešimt metų vyresnė, vyresnis buvo ir mūsų Amžiną atilsį brolis. Teko atsisakyti šokių, visokių būrelių, reikėjo auginti sesytę“, – pasakojo ji.
Pasak Plungėje gyvenančios G.Žiobakienės, muzika Vitalija susidomėjo ankstyvame amžiuje. Jos žodžiais, anksti buvo galima pastebėti sesers talentą, muzikalumą, kuriuo pasižymėjo visa jų šeima.
„Artimos buvome visada. Man teko tokia dalia, gavau paskyrimą, turėjau išvykti į Plungę, dirbti į ten esančią muzikos mokyklą. Jinai buvo Šiauliuose, o aš – Žemaitijoje. Didžiuojuosi, jog gyvenu kunigaikščių mieste. Jame praleidau visą gyvenimą, sukūriau šeimą. Kaip ir minėjau, turėjome labai glaudų ryšį. Ji atvažiuodavo pas mus, o aš dažnai lankydavausi Šiauliuose“, – antrino moteris.
Nors scenoje ir gyvenime V.Katunskytė trykšdavo energija, artimieji žinojo – kitiems ji atiduoda pernelyg daug savęs, savo sveikatos.
„Dėl to pabardavom ją taip, kaip priklauso pabarti. Bet tai buvo žmogus, kurį buvo labai sunku sustabdyti. Nes ji buvo gyvybinga, be galo. Ten, kur būdavo muzika ji savęs visiškai negailėdavo.
Žmonės nematė to, ko ji nerodė. Kaip žmogaus gyvenimas yra įvairiapusis, taip ir Vitalija šiuo klausimu buvo neišskirtinė. Greta jos didelių pomėgių, noro dainuoti, scenos stovėjo didelės bėdos. Kartais pagalvoju ir vakar stovėdama mąsčiau, kaip jai viskas pavydavo.
Matyt, savo dainavimu, energingu buvimu su žmonėmis ir tarp jų ji nugesindavo savo problemas – šeimynines ir visą kitą. Ji labai daug savęs atidavė vaikams, šeimai, gyvenimas gal ir ne visai klostėsi taip, kaip ji norėjo. Bet buvo taip, kaip buvo. Kiekvienas su savo apsauga, ji sugebėdavo save pridengti“, – kalbėjo V.Katunskytės sesuo.
Išskirtinis buvo ir Vitalijos muzikinis talentas. Skardus jos balsas nepaisė nei ligų, nei amžiaus.
„Jai scena buvo reikalinga. Ji į sceną kabinosi labai sunkiai, jai reikėjo žmonių, visuomenės, jai reikėjo scenos, puošnumo. Nors visi šeimoje turėjome balsus, Vitalija mus visus pranoko. Net ir sulaukus vyresnio amžiaus, prikimus ar neprikimus jai balsas skambėdavo. Mane tai, kaip muzikę, stebindavo. Paprastai, prikimus einama ilsėtis, o jai, atrodo, kažkas atskiro įsijungdavo.
Apskritai Vitalija buvo labai specifinė, charizmatiška, ją visur mėgo. Ji labai mokėjo bendrauti su žmonėmis, pasakyti jiems gražesnį žodį, nors jai pačiai labai reikėjo atramos“, – užbaigė G.Žiobakienė.
