Elke užaugo su mintimi, kad gyvenime galima pasiekti viską, jei stengiesi. Kai E.Büdenbender buvo jauna, dangus, kaip ji sako, buvo platus ir mėlynas.
„Viskas įmanoma!“ – taip ji manė anuomet.
Dabar, po 30 metų, teisininkė ir Vokietijos prezidento F.W.Steinmeierio žmona atsargiai išsako savo lūkesčius.
„Visi tikimės sulaukti tinkamo amžiaus ir turėti galimybių daryti tai, ką užsibrėžėme“, – sako pirmoji Vokietijos ponia.
Bet prie šio sakinio ji dar prideda žodžius: nepaisant visko, tikimės sulaukti senatvės.
2017-aisiais jos sutuoktinis, Socialdemokratų partijos politikas F.W.Steinmeieris buvo išrinktas Vokietijos prezidentu, 2022-aisiais perrinktas antrajai kadencijai.
Slegiančios mintys, abejonės, nerimas ir viltys paskatino E.Büdenbender kalbėti skaudžia tema. Ji kartu su savo draugu mediku, teologu ir filosofu Eckhardu Nageliu (62 m.) knygoje „Mirtis man nesvetima“ („Der Tod ist mir nicht unvertraut“) kalbasi apie gyvenimą, paskutinį jo tarpsnį – mirimą ir mirtį. Abu šeimomis draugauja jau 30 metų, abu turėjo skausmingų patirčių.
E.Nagelis neteko dviejų savo vaikų: dukters Rieke, o po pusantrų metų – sūnaus Jonathano.
„Tą laiką net po beveik trijų dešimtmečių laikau sunkiausiu savo gyvenime“, – tvirtina E.Nagelis.
Anuomet tik atsakomybė už vyriausiąją dukterį sužadino jam ir jo žmonai viltį gyventi.
Beveik tuo pat metu E.Büdenbender taip pat patyrė be galo stiprų likimo smūgį išgirdusi inkstų nepakankamumo diagnozę. Tuomet, kaip sako pirmoji Vokietijos ponia, ji pradėjo į savo gyvenimą žvelgti kitaip.
„Pradėjau jausti silpnumą. Pastebėjau, kad tapo sunku kvėpuoti, girdėjau, kaip mano plaučiuose gurguliuoja vanduo. Nors jaučiau tokius grėsmingus požymius, apie tai ilgą laiką net negalėjau kalbėti. Vis dar prisimenu, kaip gulėjau intensyviosios terapijos skyriuje su kvėpavimo vamzdeliu nosyje. Kai Frankas išėjo, pagalvojau, kad jo ir savo vaiko niekada daugiau nepamatysiu. Buvo taip skaudu. Tuomet suvokiau, kad gyvenimas turi pabaigą“, – knygoje prisimena ji.
Dukrelė Merit, kuriai tuo metu buvo vos pora mėnesių, tapo jos gyvenimo gelbėtoja.
„Ji buvo mano ateitis, į ją sutelkiau didžiausią dėmesį“, – sako pirmoji Vokietijos ponia.
Dializė labai išsekino: „Kai pirmą kartą iš manęs ištraukė penkis litrus vandens, praradau sąmonę.“
Dėl to, jog priklausė nuo medicininio aparato, per kurį tekėjo jos kraujas, kad paskui vėl būtų grąžintas į jos kūną, jauna moteris atsidūrė ant savo fizinių ir psichinių jėgų išsekimo ribos.
Kai gydytojai svarstė, ar nereikėtų nuolatinės dializės, ji žinojo: „To nenoriu!“
Žemutinės Saksonijos valstybės kanceliarijos referentui medijų teisės ir medijų politikos klausimais, valstybės kanceliarijos vadovui F.W.Steinmeieriui žmonos likimas buvo svarbus egzaminas.
Tik vėliau jis jai prisipažino, jog stovėdamas klinikos laiptų aikštelėje verkė, kad paskui galėtų prie jos lovos rodyti optimizmą.
„Iš pradžių nežinojome, kuo visa tai galėtų baigtis“, – prisimena E.Büdenbender.
Bet nežinia suteikė stiprybės. Grėsminga liga išplėšė jaunąją porą iš laimingos kasdienybės. E.Büdenbender ką tik buvo pradėjusi dirbti administracinio teismo teisėja Hanoveryje.
Prieš metus ji susituokė su šešeriais metais vyresniu socialdemokratų politiku. Kitais metais gimė duktė – didžiausia dovana, kaip sako pirmoji Vokietijos ponia.
Kaip jaučiasi žmogus, kuris staiga susiduria su mirties grėsme? Gal į tai nereaguojama itin skausmingai, kai susitaikoma su tuo, kas vėliau neišvengiama?
Kai suvokė, kad gyvenimas trapus, pasikeitė E.Büdenbender požiūris į gyvenimą ir mirtį. Pasikeitė ir ji, sako lieknutė, dabar jau plačiai besišypsanti moteris: „Tuomet buvau vos 34-erių. To man tikrai dar nereikėjo.“
Ji tapo tvirtesnė, nesileidžia taip lengvai kitų kontroliuojama ir daro tai, kas jai svarbu. Ji nenori tuščiai eikvoti savo laiko. Šis jausmas atsirado iš to skausmingo gyvenimo tarpsnio.
Gyvybiškai svarbus poreikis visavertiškai gyventi kiekvieną dieną padėjo jaunai moteriai grįžti į kasdienybę. Tolesnis 14 metų gyvenimo kelias buvo sklandus – bent taip atrodė iš šalies.
Bet dėl inkstų nepakankamumo diagnozės reikėjo daug ko atsisakyti, laikytis drausmingo gyvenimo būdo bei griežtos dietos, vartoti medikamentus. Tik 60 g baltymų per dieną!
„Suvalgiusi šnicelį gaudavau dienos baltymų normą ir nebegalėdavau valgyti nei duonos, nei bulvių“, – pasakoja pirmoji Vokietijos ponia.
E.Nagelis, dabar tapęs artimu šeimos draugu, konsultavo ir rūpinosi paciente. Ji griežtai laikėsi dienotvarkės. Bet moteris turėjo ir tikslą – užauginti dukrą Merit ir gyventi normalų gyvenimą.
Svajonės apie laimę dar kartą atsidūrė pavojuje – 2010-ųjų pavasarį sutrikus E.Büdenbender inkstų veiklai transplantacija tapo neišvengiama.
Jau prieš daugelį metų sutuoktinis buvo pasiūlęs paaukoti savo inkstą, jei bus būtina, ir tas laikas atėjo.
Stebuklingai viskas tiko, sako E.Büdenbender.
2010-ųjų rugpjūčio pabaigoje Vokietijos socialdemokratų partijos frakcijos Bundestage vadovas F.W.Steinmeieris pranešė kuriam laikui pasitraukiantis iš politikos.
Po kelių dienų Vokietijos žiniasklaida pranešė: inkstų transplantacija buvo sėkminga!
„Tai buvo palaima, laimė, malonė, dovana“, – džiaugiasi pirmoji Vokietijos ponia.
Naktį po operacijos šeimos draugas ir transplantacijos chirurgas E.Nagelis praleido ligoninėje.
„Palaikiau ryšį tarp donoro ir inksto gavėjos“, – teigia medikas.
Nuo to laiko praėjo vienuolika metų. E.Büdenbender gyvena su vyro paaukotu inkstu.
Viena vertus, tai dovana iš didelės meilės, kita vertus, likimo malonė.
