Savo keliautojos paskyrą socialiniuose tinkluose Emilija susikūrė vos prieš kiek daugiau nei mėnesį – čia dalijasi savo kasdienybe laive. Vaizdai ne tik traukia akį, bet ir gniaužia kvapą. Karibus šiuo metu tyrinėjanti šeima ir juos supanti aplinka – lyg iš paveikslo.
„Turiu ir kitą, seną, instagramo paskyrą, bet joje dalinausi angliškais įrašais ir didžiausia auditorija čia buvo užsieniečiai ir kiti laivuose gyvenantys žmonės. Nemažai susipažįstame būtent per socialinius tinklus, todėl ir toliau dalinsiuosi įrašais ten.
Pernai netekau brangiausio žmogaus – mamos, su kuria dažnai šnekėdavausi telefonu, ir tai buvo svarbiausia priežastis, kodėl dažnai grįždavau į Lietuvą. Jos netekusi beveik nustojau kalbėti savo gimtąja kalba. Tiesa, pasakas mažajai skaitau lietuviškai.
Taigi sugalvojau būdą, kaip socialiniai tinklai čia galėtų pasitarnauti man, ir susikūriau lietuvišką paskyrą. Tikiuosi, taip daugiau vartosiu savo kalbą ir jausiuosi esanti kiek arčiau Lietuvos“, – pasakojo E.Malinauskaitė.
Kokiomis naujienomis ir akimirkomis dalinsis naujojoje savo paskyroje, Emilija nėra griežtai apsibrėžusi. Greičiausiai viskuo, kas susiję su laivyba ir alternatyviu šeimos gyvenimu ant vandens. Mat, jos nuomone, Lietuvoje apie tai nėra daug žinoma, žmonės čia retai pagalvoja apie gyvenimą ant vandens, tad lietuvės tikslas – supažindinti su tuo tautiečius ir galbūt ateityje daugiau jų matyti „kaimynystėje“.
Dabar šeima inkarą išmetusi Šv. Martyno saloje Karibų jūroje. Čia jie – o tai kompanijai visai nebūdinga, bet reikalinga – jau kelios savaitės. Kadangi neturi nuolatinio adreso, kartais ilgesniam laikui stabtelėti kokioje nors gražioje vietoje tenka, kad čia galėtų gauti siuntas – kai kuriuos daiktus laivui, nes pasiūla Karibų salose nėra didelė.
Šeimos dienos rutina priklauso nuo to, ką tuo metu veikia, – ar plaukia, ar yra įsikūrę netoli kokio nors miestelio, ar saloje, kur galima pasivaikščioti ir gamtą patyrinėti pėsčiomis, ar netoli kokios nors nardymo vietos. Žinoma, visada svarbus ir laivo darbų sąrašas.
„Nenustebinsiu: buitis laive tokia, kokia ir visų namuose: tvarkomės, dirbame, žaidžiame. Skiriasi tik tai, kad mes patys esame mechanikai, elektrikai, santechnikai, kirpėjai, tad dažnai dalykai, kuriuos žemėje atlieka kiti specialistai, – mūsų pačių buities dalis.
Būna, kad visą dieną praleidžiame taisydami sugedusią laivo dalį ar kokį buitinį prietaisą, nes atokiose vietose meistro taip paprastai neišsikviesi.
Man labiausiai ir patinka tai, kad nėra pastovios rutinos, bet tuo pat metu turi būti pasiruošęs viskam. Jei reikia ką nors sutaisyti ar pagaminti, viskas turi būti nupirkta iš karto. Jei nenusipirkai pakankamai, sakykime, pieno, gali būti, kad be jo reikės išbūti ir kelias dienas, nes parduotuvių aplinkui nėra, o oro sąlygos neleidžia nuplaukti iki artimiausios salos“, – pasakojo Emilija.
Buvimą kartu su šeima – gyvenimo draugu ir dvimete dukrele – lietuvė laiko ne sunkumu ar vargais, o privilegija. Juk niekas nežino, kas nutiks rytoj, – gal dėl kokių nors priežasčių reikės baigti kelionę, todėl moteris džiaugiasi, kad jų šeima ryžosi įgyvendinti šią svajonę ir visą laiką leisti kartu.
„Laiko sau netrūksta, juk esame du tėvai, leidžiame vienas kitam kartais pailsėti nuo tėvelio ar mamytės pareigų. Be to, yra aplinkui laivuose gyvenančių šeimų, kurios noriai pasiima Adelyną pas save, kol mudu su Steve’u plaukiame panardyti ar norime dviese pavakarieniauti. Kitiems tėveliams atsidėkojame tuo pačiu – pasiimame jų vaikus kelioms valandoms ar vakarui“, – pasakojo keliautoja.
Kad nori susilaukti vaikų, pora žinojo jau nusprendusi įsigyti laivą – jį nusipirko, kai Adelynai buvo vos mėnuo. Šiandien Emilija sunkiai įsivaizduoja geresnę vietą vaikui augti. Nors mergaitė greičiausiai neprisimins visų savo kelionių, motina tikra – augti keliaujant ir matant vis kitokias kultūras, sutinkant skirtingus žmones, matant įvairius gyvūnus ir augalus visada gera pamoka. Toks įvairus aplink esantis pasaulis ugdo daug atviresnius, norinčius pažinti ir prisitaikyti prie vis kitokių situacijų vaikus.
Šeima keliauja 14 metrų ilgio katamaranu. Tiesa, prieš įsigydami tokį jie išbandė daug skirtingų laivų – norėjo suprasti, koks geriausiai tiks jų reikmėms ir gyvenimo būdui. Žinoma, ne paskutinėje vietoje buvo ir biudžetas. Laivas, pasak lietuvės, geriausia investicija, kurią juodu yra padarę iki šiol, leidžianti siekti savo svajonės – keliauti su namais.
Paprašyta prisiminti pirmą dieną, kai įlipo į savo laivą – naujuosius namus, lietuvė juokėsi, kad romantikos čia buvo mažai. Mat laivas jiems buvo pristatytas į La Rošelį Vakarų Prancūzijoje ir jis nebuvo vandenyje – čia dar virė elektros darbai. O didžiausia šeimos užduotis prieš nuleidžiant jį į plačiuosius vandenis tuo metu buvo įrengti kajutę dukrai.
„Norėjome ramiai plaukioti žinodami, kad mažajai viskas gerai, kol miega. Taip pat reikėjo sudėlioti visus daiktus ir pažinti laivą prieš pasirašant priėmimo sutartį.
Taip La Rošelyje praleidome du mėnesius: pažindami laivą, kartais išplaukdami dienai ir pratindamiesi prie savo naujų namų. Itin daug iššūkių nebuvo, bet atsakingai į viską žiūrėjome ir žinojome, kad turime labai gerai viską apie laivą suprasti prieš keldami bures. Juk mūsų laukė beveik dvi savaitės plaukimo iki Balearų salų Ispanijoje“, – prisiminė keliautoja.
Emilija pripažįsta – šiek tiek baimės, žinoma, buvo. Juk tai ilgiausia jų kelionė, be to, pirmoji su dukrele ir nauju laivu. Negana to, Biskajos įlanka, per kurią plaukė, buriuotojams žinoma kaip viena sudėtingiausių.
Kelionę Emilija, Steve’as ir Adelyna pradėjo Šiaurės Vakarų Prancūzijoje ir, nors plaukė netoli Portugalijos krantų, ten nesustojo. Pirma tikra šeimos stotelė buvo Balearų salos – Ibisa ir Maljorka, vėliau jie plaukė iki Barselonos, tada lėtai Ispanijos ir Prancūzijos pakrantėmis. Toliau – Italijos vakarų pusė.
Pasiekę Graikijos krantus jie stabtelėjo keliems mėnesiams – čia norėjosi likti ilgiau. Tačiau kadangi planavo žiemą plaukti per Atlantą, neužsibuvo – suko Sardinijos, Korsikos link ir atgal į Pietų Prancūziją. Čia laivą reikėjo iškelti ir paruošti kelionei per vandenyną.
„Iš ten jau sukome tiesiai į Kanarų salas laukti gero oro lango (angl. „weather window“) plaukti per Atlantą. Nors neplanavome, dviem dienoms sustojome Žaliojo Kyšulio salose. Čia, manau, taip pat galima praleisti daug laiko, nes salos labai gražios ir nelabai atrastos turistų.
Galiausiai išaušo didžioji diena – su draugų pora plaukėme per Atlantą iki Martinikos salos. Nuo ten aplankėme Gvadalupės salą, Antigvą ir Barbudą, Šv.Bartolomėjaus ir Šv.Martyno salas, Didžiosios Britanijos Mergelių Salas“, – pasakojo lietuvė.
Ar nebuvo nė dienos, kai juodu su mylimuoju pasigailėjo tokio savo sprendimo – keliauti laivu su mažyle? Emilija atvira – sudėtingų situacijų kol kas nebuvo, gal tik kiek audringesnis, nei juodu įsivaizdavo, Atlantas, tačiau ir tuomet nekilo minties užduoti sau klausimą, kodėl jie tai daro.
Nuotykiai – šeimos kasdienybė. Retai būna, kad savaitė praeina be jų, ypač atvykus į naują vietą. Vis dėlto bene didžiausiu lietuvė vadina patį plaukimą per Atlantą. Mat iš jau šiuo keliu plaukusių pažįstamų jie buvo girdėję, kad šis plaukimas nėra sudėtingas, – su pastoviu vėju, pasimaudymais vidury vandenyno, laivą lydinčiais delfinais ir banginiais, daug saulės ir panašiai.
„Mes to ir tikėjomės, tačiau mūsų plaukimas taip neatrodė: vėjas ir bangos buvo didelės maždaug 90 proc. kelionės, pasimaudyti net galimybės neturėjome, o aš taip laukiau! Nepamatėme jokios kitos gyvūnijos, išskyrus daug žuvų skraiduolių, – kiekvieną dieną jų rasdavome apie 10 ant denio, o saulę slėpė daug debesų.
Kita vertus, dėl stipraus vėjo plaukėme trumpiau ir nors nebuvo visos akimirkos lengvos, labai džiaugiuosi, kad plaukėme visa šeima kartu. Jei kas nors klaustų, ar tai kartočiau, atsakymas būtų vienareikšmiškas: tikrai taip, nes tai tikrai nepamirštama patirtis“, – pasakojo Emilija.
Nuotykiu Emilija vadina ir tai, kad be kuriozų neapsiėjo ir kartu plaukusio draugo lūkesčiai. Mat prieš išplaukdamas jis nupirko sužadėtuvių žiedą savo mylimajai – ketino vandenyne, kokioje nors įspūdingoje vietoje, jai pasipiršti. Apie žiedą laive žinojo visi, išskyrus bičiulio merginą.
Tačiau oro sąlygos buvo tokios, kad piršlybos įvyko tik praėjus dviem dienoms po to, kai kompanija pasiekė krantą.
Jauna moteris atvira – mintis savo gyvenimą perkelti į laivą brandinta gana ilgai. Juodu su mylimuoju – viena tų porų, kurios mėgsta keisti gyvenamąją vietą, ir toks gyvenimo būdas jų negąsdina. Pirmuosius bendro gyvenimo metus šalį jie galėdavo pakeisti vos per kelias dienas – neturėjo nei daug daiktų, nei buvo kur nors tvirtai įleidę šaknis.
Po beveik penkerių metų gyvenimo Prancūzijoje Emilija ir Steve’as pajuto, kad tai nėra vieta, kurioje jie nori būti visą laiką, tačiau nežinojo, kur toliau nori save matyti. Tuo metu laivybos srityje dirbusi jauna moteris jautė, kad nemažai išmano apie tai, todėl ir kilo mintis apie gyvenimą laive.
„Abu su draugu gerai žinojome motorinius laivus, tačiau tokiu ne tiek toli gali nuplaukti vien dėl ekonominių sumetimų, jau nešnekant apie ekologiją. Todėl teko išmokti buriuoti, išsirinkti laivą, parduoti namus ir kelti bures“, – su šypsena pasakojo lietuvė.
Emilijos gyvenimo partneris Steve’as – prancūzas, tačiau didžiąją gyvenimo dalį gyveno ne šioje šalyje. Pora susipažino seniai – dar tuomet, kai Emilija gyveno Lietuvoje ir jai tebuvo 16 metų. Vis dėlto tuomet jųdviejų keliai išsiskyrė, tačiau ryšys per socialinius tinklus niekada nenutrūko. 2012-aisiais, tais pačiais metais, kai E.Malinauskaitė išvyko iš Lietuvos, pora pradėjo bendrą gyvenimą kartu Tailande.
Vėliau juodu gyveno Rumunijoje, Prancūzijoje, trumpai – Dubajuje. Keičiant gyvenamąją vietą keitėsi ir jų veikla. ISM Vadybos ir ekonomikos universitete ekonomikos bakalauro studijas baigusi lietuvė teigė, kad visus darbus išvardinti jau būtų sudėtinga, tačiau ji niekada nedirbo pagal specialybę.
O kaip į tokius dukters sprendimus reagavo šeima – mama ir kiti artimieji?
„Lietuvoje negyvenu jau 11 metų, per tą laiką gyvenome keliose skirtingose šalyse. Prieš 8 metus pradėjau plaukioti, t.y. dirbti jachtoje, ir kiekvieną vasarą išsinuomodavome laivą plaukti tai į Korsiką, tai į Italiją.
Todėl ir mama, manau, nenustebo dėl mūsų pasirinkimo savo klajones perkelti ant vandens.
Žinoma, kai pasigaminome laivą ir plaukėme juo iki Viduržemio jūros, nerimavo ir visada laukė mano skambučio, kai būdavau ryšio zonoje“, – apie neseniai anapus iškeliavusį brangiausią žmogų kalbėjo Emilija.
Šiandien poros tikslas – Prancūzijos Polinezija, nes tai viena vietų, kurias geriausia aplankyti plaukiant laivu. Ne vienas buriuotojas svajoja ten nuvykti. Tačiau Emilija atvira – kaip bus, nežino niekas. Pora dažnai kartoja posakį, kad buriuotojo planas – jokio plano.
„Iš tiesų norėjome jau pirmus metus nusipirkę laivą plaukti per Atlantą, bet planai pasikeitė ir nusprendėme aplankyti Graikiją. Dėl to tikrai nesigailime, nes per tą laiką daug geriau pažinome laivą ir jo galimybes.
Turbūt gailimės vienintelio dalyko – kad nepraleidome ten daugiau laiko ir kad neišėjo aplankyti daugiau salų – iki šiol Graikija yra mūsų favoritė Viduržemio jūroje.
Atlantą perplaukėme praėjusią žiemą ir kol kas tyrinėjame Karibus. Uraganų sezoną praleisime piečiau, greičiausiai iškėlę laivą trumpam grįšime į Europą.
Kitą sezoną norime aplankyti Bahamas – tai dar vienas taškas mūsų svajonių sąraše. Tuomet leisimės iki Panamos kanalo ir ruošimės plaukti per Ramųjį vandenyną.
Kiek to plano pavyks įgyvendinti, parodys laikas. Tačiau jau šiandien tvirtai žinau – plauksime ir gyvensime laive tol, kol visiems šeimos nariams patiks toks gyvenimas“, – atviravo pašnekovė.
