Romos vienetinių drabužių kūrėjai gando kitaip, nei Milano dizaineriai, pristatantys kolekcijas pret a porter mados savaitėje.
Italijos aukštosios mados kūrėjų kasdien skirtų kostiumėlių švarkai - paryškinti giliomis dekolte, o ilgų vakaro suknių skeltukai lyg netyčia modeliui žengiant atidengia šlaunis. Nugaros, apnuogintos žemiau sėdmenų linkio, neatrodo vulgariai, nes iškirptes dengia daugiasluoksnės klostės.
Subtilus gundymo būdas – peršviečiami ploni audiniai, kurių idėja itališkai vadinama “vedo – non vedo” – (it.matau, nematau). Jie atsargiai pabrėžia kūno linijas, nes šifono, krepdešino ir šilko suknios – lengvos, dailiai krinta. Jie geriausiai atskleidžia moters sielos trapumą. Modeliui žengiant takeliu lyg per padidinamą stiklą matomas kiekvieno raumens virptelėjimas.
Kartais po šiais plonais audiniais persišviečia gipiūrais papuošti erotiški apatiniai.
Trapūs peršviečiami organzos, tiulio, gipiūro audiniai subtiliai pabrėžia modelių odos atspalvį. O brangūs papuošalai, pagaminti iš sustingusios lavos, spalvoto akmens ir kristalų išryškina moters kaklo linkį, rankų grakštumą.
