Juvelyrė I. Žukauskytė: „Saldžiausia kūryba atkeliauja iš sapnų“

Tuojau ateis vasara ir Užupyje, ant Vilnelės kranto, bus galima pamatyti ilgaplaukę moterį su aštriu peiliu ir kaulu rankoje. „Tai baltasis periodas, kai iš studijos išsinešu gabalą rago ir drožiu“, – sako jau šešiolika metų Užupyje gyvenanti ir papuošalus kurianti juvelyrė Irena Žukauskytė.

Irena Žukauskytė papuošalus kuria jau 16 metų.
Irena Žukauskytė papuošalus kuria jau 16 metų.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Apr 9, 2015, 3:52 PM, atnaujinta Jan 7, 2018, 5:17 AM

– Esate žemaitė. Galbūt Užupis ir Žemaitija turi šį tą bendro?

– Telšiuose mokiausi meninio metalo apdirbimo. Vilniuje juvelyrikos specialybės dailės akademijoje nebuvo, ėmiausi vitražo. Apsigyvenau Užupio gale, artėjau, artėjau ir štai, įsikūriau Menų inkubatoriuje, prie pat Vilnelės. Gera čia, ramu, saugu, aplink pažįstami žmonės. Perėjai lieptelį – ir jau kitas pasaulis, jau namie. Draugai juokauja: tai šiandien per lieptelį į miestą neisi?

– Kodėl grįžote prie juvelyrikos, juk esate diplomuota vitražistė?

– Vitražas nėra paprastas daiktas, kūrybos procesas paprastai užtrunka. Ir gal taip jau buvo lemta, kai baigiau mokslus Telšiuose, sakydavau – juvelyre tikrai nebūsiu. Auginau vaikus, o kūryba reikalauja laiko ir ramybės. Prisėsdavau tik vakarais, kai vaikai suguldavo, paskui įsidarbinau „Swarovski“ kompanijoje, dėliojau stikliukus, lankydavausi visose juvelyrų parodose, kartais padėdavau draugams juvelyrams, o pati pradėti nedrįsau – neturėjau įrankių, medžiagų.

Pirmąjį savo darbą – auskarus iš rago padariau ant taburetės. Dabar kitas laikas, vaikai užaugo, man niekur skubėti nebereikia, jaučiuosi laisva.

– Ar tą laisvę simbolizuoja jūsų sukurti sparnai, kuriuos buvo galima matyti Užupio menų inkubatoriuje vykusioje PIN dienoje?

– Mano šviesios atminties tėtis priekaištaudavo: „Esi laukų vaikas“. Pievų platybės man buvo viskas, svaigindavo gėlių žiedai – aguonų, ramunių, katiliukų, į saują surinktų žemuogių kvapas, kuokštai žolės, už kurių nuolat užkliūdavo koja, užburdavo ant smilgų ropinėjantys ar besisupantys vabalai, nusidriekusios voratinklių gijos. Mėgdavau gulėti vėjo šiurenamoje žolėje ir žiūrėti į dangų. Dangaus ir pievos visuma...

Visa tai įaugo giliai į širdį ir subrendo joje begaliniu noru darbuose atgaivinti pievą, gyvenančią debesyse. Ir tai ateina iš vidaus. Niekada neatkartosiu darbo iš nuotraukos, atėjusiems į studiją siūlau savo mintis, juk geriausiai išeina tada, kai darai, ką pats nori.

Saldžiausia kūryba atkeliauja iš sapnų. Būna, savaitę nenueini į studiją ir jau sapnuoji, regi daiktą, formą, akcentą, detalę. Visada gailiuosi prie lovos nepasidėjusi pieštuko. Neseniai sapnavau tekstą, girdėjau save sakant: „Noriu būti raudonu paukšteliu, noriu pakilti, taip įmanoma, jei svajosi ir tikėsi“.

Tada atsirado sparnai. Mintims ir sielai. Kažkas yra aukščiau mūsų ir kaip svarbu tą kūrybos stebuklą pagauti.

– Argi ne keista, kad tą kūrybos stebuklą, tuos itin subtilius, moteriškus, gėlių motyvais išpuoštus jūsų darbus kuria tokie vyriškai rimti įrankiai – plaktukai, grąžtai, kaltai?

– Kai kuriu, apie procesą negalvoju, tiesiog imu daiktą, kurio man reikia. Dabar labai laukiu kol sušils, galėsiu išsinešti į kiemą ragą, studijoje su juo dirbti negaliu, jo kvapas – specifinis. – Vienas iš jūsų kūrybos akcentų – medalionas, kurio viduje – gabalėlis šventintos Agotos duonelės. Ji saugo keliautojus. Iš kur toji mintis?

– Paauglystėje važinėdavau autostopu, mama tai žinojo. Kai išeidavau iš namų, stengdavosi įduoti į popierėlį suvyniotos šv.Agotos duonelės. Ne visada ją imdavau, bet vėliau kažkokiu stebuklingu būdu ji atsidurdavo tai džinsų ar kuprinės kišenėje.

Kai į kelionę teko išleisti savo dukrą, susimąsčiau, kad tas stebuklingas daiktas turi turėti pagarbią vietą, – pagaminau žiedą-medalioną. Kad visada saugiai grįžtų namo.

– Jūsų kūriniuose daug simbolikos, šviesos ir subtilių formų. Ar modernus pasaulis jūsų kūrybai visai neturi įtakos?

– Jei man reikėtų sukurti kvadratą, apsiverkčiau. Na, negaliu tiesios linijos nubrėžti. Norisi daugiau pridėti, norisi minties, sparnų norisi.

– Šį savaitgalį savo kūrybą nusprendėte parodyti didelėje erdvėje. Jūsų darbus bus galima rasti „Pelenės“ parodoje, Juvelyrų alėjoje.

– Parodoje dalyvausiu pirmą kartą, nors visada mieliau renkuosi mažesnes erdves. Tačiau pagalvojau: jei sėdėsiu su savo darbais užsidariusi studijoje, apie mane niekas nežinos.

Kiekvienam kūrėjui svarbu, kad žmonės jo darbus vertintų, pirktų ir grįžtų po keleto metų. Smagu, kai grįžta...

– Ant jūsų pirštų nematyti nė vieno žiedo.

– Vieną turiu, kartais užsidedu. Kad mano rankos nepanašios į moters rankas... Reikės prieš parodą bent jau manikiūrą pasidaryti.

Paroda „Pelenė“ vyks balandžio 10-12 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Parodoje dalyvaus per 250 įmonių iš Lietuvos ir užsienio, veiks Juvelyrų alėja, vyks daugiau kaip 20 renginių specialistams.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.