Antrąjį simpoziumo „Niujorkas – Londonas – Marijampolė: idėjų migracija“ diskusijų vakarą antradienį I.Bartkus bei žinoma drabužių dizainerė Julija Janus Marijampolės viešbučio „Mercure“ konferencijų salėje su gausiai susirinkusiais marijampoliečiais kalbėjosi apie miesto stilių ir madą.
I.Bartkus sakė, jog specialiai šiam susitikimui ruošė vaizdinę medžiagą, – važiavo į tris Niujorko miesto rajonus ir fotografavo pastatus, žmones, būdingas detales.
Netoli Centrinio parko esančiame rajone gyvena daug turtingų žmonių, jame didžiausios nekilnojamo turto kainos.
Aplinka – ypatingai tvarkinga ir prižiūrima.
I.Bartkaus užfiksuotose kadruose – didelį dėmesį savo išvaizdai teikiantys vyrai ir moterys, išsiskiriantys puikiu skoniu ir konservatyvia prabanga.
„Smagu pažiūrėti į pasipuošusias močiutes. Reikia iš jų pasimokyti, nebijoti ryškių spalvų“, – teigė I.Bartkus.
Kitoks vaizdas gretimame rajone, vos per 20 minučių kelio.
„Iš karto pasijunti, lyg būtumei kitame mieste. Šiame rajone atmosfera daug laisvesnė, ne tokia konservatyvi.
Pavyzdžiui, į lauką tu gali išeiti su pižama ir nieko nenustebinsi. Aprangai kreipiamas mažas dėmesys. Merginos neieško madingų rūbų ir puikiai jaučiasi“, – pasakojo I.Bartkus.
Trečiasis pavyzdys – Viljamsburgo rajonas, kuriame gyvena neturtingi žydai.
„Senoviškos parduotuvės, daug sinagogų. Šio rajono gyventojų rūbai yra labai paprasti. Daug dėmesio skiriama plaukams, kurių negalima rodyti aplinkiniams, privalu galvą dengti dirbtiniais.
Šio rajono moterys niekada nemūvi kelnių. Net ir mažos mergaitės privalo vilkėti sukneles ar segėti sijonėlius.
Vyrų mados Viljamsburge nesikeičia bene 300 metų.Jiems nereikia sukti galvos, ar vasara, ar žiema. Vyrai visada tamsiais kostiumais“, – pasakojo I.Bartkus.
Ji akcentavo, jog mada yra gyvenimo būdas.
„Yra žmonių, kurie dėl to atsisako labai daug ko, yra pasišventę sekti madą. Tačiau turiu pasakyti, jog, pavyzdžiui, 99 proc. Niujorko gyventojų neseka mada.
Jei gerai jautiesi, jei drabužis tau patinka, tai, vadinasi, esi madingas“, – sakė I.Bartkus.
Dizainerė iš Vilniaus J.Janus pritarė, jog dideli miestai turi kelis savo veidus.
„Jaunas žmogus nori išsiskirti, būti identifikuotas. Tai pirmykštis noras būti priskirtam kokiai nors bendruomenei, kaip aš vadinu, – genčiai, ir su ja susilieti.
Kas yra lietuviškas identitetas? Kaip jį būtų galima išreikšti madoje?
Ilgai mąsčiau apie šaknis ir atsirėmiau į pagonybę, Baltijos gamtą. Supratau, kokie tai yra vertingi klodai.
Mane įkvepia Baltija, charakteris, kurį mes atsinešėme iš labai toli“, – atskleidė J.Janus savo kūrybos filosofiją.
Dizainerė marijampoliečiams papasakojo, kaip kūrė savo Mados namus, kuriuose interjeras, drabužiai, aksesuarai yra vientisa dermė.
J.Janus pademonstravo skaidres, kuriomis iliustravo pasakojimą apie naujos kolekcijos „Atspindžiai“ gimimą – nuo minties, eskizų iki gatavų gaminių.
Diskusijos dalyvius nustebino, jog, pavyzdžiui, originalų vieno audinio raštą dizainerė sukūrė fotografuodama sudaužytą stiklą.
„Manau, jog geriau turėti vieną, bet labai gerą rūbą. Geriau jį nešioti kelerius metus, nei išmesti po mėnesio, – išreiškė savo nuostatą J.Janus, neabejinga ekologijai. – Aš kuriu ne elitinę madą. Audiniai labai kokybiški, gaminti Europoje. Mano kurtuose drabužiuose nėra užtrauktukų iš Kinijos.
Siekiu, kad rūbas prarastų futliaro funkciją, kad tarp rūbo ir kūno atsirastų vietos ir sielai“.
Dizainerė pabrėžė, jog visiems reikia daugiau tolerancijos bei pozityvaus požiūrio į aplinką.
Susitikimą pabaigė trečioji vakaro viešnia, keturių „Sidabrinių gervių“ laimėtoja, geriausia šių metų Lietuvos kino režisierė Giedrė Žickytė.
Prieš kurį laiką ji dalyvavo tradiciniame forume Marijampolėje ir nusprendė pasirausti kino archyvuose, surasti filmuotos medžiagos iš anų laikų Sūduvos sostinės gyvenimo.
Taip gimė G.Žickytės performansas „Gyvenimo ekspresas Kapsukas – Marijampolė“.
Marijampolė, ko gero, vienintelis miestas Lietuvoje, kuris buvo pakeitęs identitetą – 34 metams buvo virtęs Kapsuku.
G.Žickytė aptiko unikalių kadrų apie kolūkiečius, jų darbą bei buitį, apie istorinį įvykį Sąjūdžio aušroje, kai vyko gyventojų referendumas dėl miesto vardo.
Už Kapsuką pasisakė 23 proc. suvalkiečių, už Marijampolę – 76.
Režisierės darbas marijampoliečiams sukėlė stiprių emocijų.
Salėje dažnai nuskambėdavo juokas, kurį sukeldavo iš ekrano sklindanti lozungų kalba.
Pavyzdžiui, anuometiniai kronikos kūrėjai nufilmavo į namus žengiančią jauną moterį su pieno bidonėliu rankoje. Balsas už kadro pakiliai teigia: „Kiek buvo vargo su karve. Ją atidavė kolūkiui ir dabar nemokamai gauna pieno“.
G.Žickytės performansą stebintys vyresnio amžiaus marijampoliečiai teigė, jog per kelių dešimtmečių atstumą žiūrint į sovietų okupacijos laikų gyvenimą sustiprėja džiaugsmas šių dienų laisve. ˙
