Dangis juokiasi, paklaustas apie ryšį su garsiosiomis seserimis Cholinomis, – šį klausimą jis girdėjo jau ne kartą. „Tiek Anželika, tiek Greta, naudodamosi mano pavarde, tapo žvaigždėmis ir nieko man apie tai nesakė. Dėl to ant jų visai nepykstu. Neturiu laiko pykčiui“, – šypsojosi D.Cholinas.
„Lietuvos ryto" televizijos laidą „Taip gyvena žvaigždės“ kuriantis Dangis mielai lankosi garsenybių namuose, keliauja pas jų gimines, bendrauja su tėvais. O kokia būtų laida, jei jos herojumi taptų pats Dangis?
„Gyvenu greitai! Esu aktyvus, smagiai gyvenantis šeimos tėvas, vyras. Turiu automobilį, valgau, kai spėju. Gyvenu gerai.
Labai nemėgstu rutinos, nekenčiu skaičiavimo nuo 8 iki 17 valandos, nemėgstu judėjimo tuo pačiu maršrutu net ir namie – nuo kėdės iki vonios 3 žingsniai, nuo lovos iki virtuvės – 5 žingsniai. Mane tai erzina“, – pasakojo Dangis.
Jei imasi kokios nors veiklos, D.Cholinas jai atiduoda visas savo jėgas. Šeima tai žino ir vertina jo atsidavimą darbui. Todėl rutinos vyras nejaučia, bet namus – savo tvirtovę – itin vertina.
Dangis juokėsi, kad savaitgaliais jis dažniausiai įsisukęs į darbus, bet šeima jo nepasigenda – mat tėvą ir vyrą namie visada primena jo palikta nuotrauka.
„Ją keičiu kas savaitę. Jei esu nesiskutęs, šeima tai mato. Tada dukterys juokiasi, kad tėvas į darbą išėjo nesiskutęs!
O jei rimtai, savaitgaliais labai norisi pabūti su šeima. Štai ateinančią vasarą laisvus turėsiu net du savaitgalius! Čia jau beveik atostogos“, – šypsojosi vyras.
– Televizijoje esate šmaikštus vėjavaikis, linksminantis žiūrovą. O koks esate namie – vyras žmonai, tėvas dukterims?
– Labai myliu savo šeimą, vaikus. Sunku pasakyti, ar esu geras tėvas. Ir nesakyčiau, kad stengiuosi toks būti. Nenoriu įsipareigoti stengtis būti geras. Tiesiog esu toks geras, koks esu!
Taip, kiekviena moteris rytais pasiilgsta lavinos komplimentų – tikiu, kad mano žmona irgi. Riterio, kuris beria rožes po kojomis ir parneša kailinius, mano viduje nerasite.
Nesu iš tų vyrų, kurie dažnai dovanoja gėlių. Man atrodo, kad žmonos nereikia papirkinėti materialiais dalykais. Meilės dovanomis neperku, net ir dukterėčios žino, kad Dangis – ne tas, kuris atveš daug dovanų. Man svarbiau bendravimas, kartu praleistas laikas, dėmesys.
Būna, kad pasipykstame. Bet tai normalu – juk esame skirtingų pažiūrų, atėję į bendrus namus iš skirtingų pasaulėlių du žmonės. Kiekvienas turime savo suvokimą, savų lengvų nesusipratimų.
Žmona irgi daug dirba, stengiuosi jai padėti. Kambarių tvarkymas, skalbimas, lyginimas, indų plovimas, žaidimas su vaikais man tikrai nėra paslaptis ar prievarta.
– Esate sakęs, kad nemokate pykti. Ko negalėtumėte atleisti, tarkime, žmonai?
– Tikrai neįsivaizduoju tokio dalyko. Juk žmogus nieko nedaro, kad kitam būtų blogai. Daro, kad jam pačiam būtų gerai. Tad kodėl turėčiau pykti? Neturiu tam net laiko.
Man ir tėvas anksčiau vis sakydavo, kad nė vieno žmogaus nėra blogo. Nė vienas nedaro piktybiškai blogai kitam. Net vagis vagia ne dėl to, kad kitam būtų blogai neturėti to daikto. Jis vagia dėl savo gėrio. Kas jį prie to privedė, jau kitas klausimas.
– Kokių vertingų pamokų dar gavote iš tėvo?
– Jų labai daug. Niekada nesakyk „ne“, jei neturi alternatyvos. Pasakyti „ne“ galime labai greitai. „Ne, man nepatinka!“ Stop. O kas tau patinka? Kas yra gražu? Kas tave džiugina? Kas turi būti kitaip? Prieštaravimas, atmetimas turi būti apgalvotas.
Tėvas, motina, vyresnysis brolis man visada buvo autoritetai. Amžiną atilsį senelis – didžiulis pavyzdys! Jis buvo mažo miestelio muzikantas ir kirpėjas – visada pasitempęs, itin elegantiškas.
Niekada nerūkė, alkoholis nebuvo jo draugas. Pas jį ateidavo ir inteligentai, ir blusiai (nesiprausę vargšai. – Red.) – su visais bendraudavo vienodai, kiekvieną apšokinėdavo. Paskui jau galvos ką nori, bėgs plautis rankų, bet žmogaus niekada neįžeis, nesumenkins.
Jo tonas visada buvo santūrus. Šio tobulo vyro nuotrauką esu pasikabinęs namie. Noriu toks būti! Net akordeoną turiu, tik groti nemoku.
– Su žmona Lina auginate dvi dukteris – 9-erių Urtę ir 6-erių Elzę. Kaip joms skiepijate atsakomybę, kaip auklėjate?
– Tėvai vaikus bara, draudžia, nes linki geriausia. Pasakiau, ir šventa? Mūsų šeimoje viskas daroma pavyzdžiais. Esame susikūrę taisykles, kurios vertingos tolesniam vaiko ugdymui, ir šventai jų laikomės.
Yra gausybė vaikų auklėjimo filosofijų. Vieni tėvai leidžia viską, kiti vaiką įstato į bėgimo takelį ir neleidžia iškristi, treti netrukdo jam augti, pačiam rasti savo kelią.
Mūsų taisyklių pažeisti negalima. Pavyzdžiui? Valytis dantis rytą ir vakare. Kad ir kas būtų – karas ar maras, vandens nėra, miškuose esi – dantis reikia valytis.
Plautis rankas grįžus iš lauko. Tai – elementari higiena. Užaugusios jos tai darys natūraliai, niekada nepamirš.
Su žmona visada esame vieningi: jei ji pasakė, kad negalima, iš manęs kitokio atsakymo dukterys nesulauks. Ir tai po pusvalandžio ar kitą dieną nepasikeis.
– Tėvai vis dažniau kalba apie šių dienų problemas – patyčias mokykloje, žaislus pakeitusius kompiuterius, suryjančius visą laisvalaikį...
– Ir čia turime taisyklę: su kompiuteriu – viena valanda per dieną. Dukterys yra dvi, todėl arba pasidalija po pusvalandį, arba žaidžia valandą kartu.
Mobiliųjų dukterys neturi ir neturės tol, kol tam nebus poreikio. Žaidimus gali pažaisti namie, o argumentas, kad visi vaikai turi, man visiškai neįdomus.
Vyresnioji, antros klasės mokinė, kartą rėžė, kad ji – vienintelė klasėje, neturinti išmaniojo telefono. Susėdome, pasikalbėjome – ji labai protinga, į tėvą – paprašiau įvardyti dalykus, dėl kurių jai reikėtų telefono. Kol kas įtikinamų faktų neišgirdau.
O aš kraupstu atėjęs į prailgintą grupę – visi kaip zombiai sulindę į savo išmaniuosius! Urtė skaito knygas, graužia jas vieną paskui kitą. Matau, kaip šypsosi, raukosi, stebisi – knygos jai suteikia emocijų!
Turiu vienintelę baimę dėl dukterų – kad jos netaptų Barbėmis. Kol kas einame gera linkme, ne į karolių ir auskarų pasaulį, o į knygų. Žinoma, būna, kad kelnės netinka prie megztuko, bet tai normalu – juk jos mergaitės.
Bet lakuotų nagų, lūpų dažų, spindinčių blizgučių mūsų pasaulyje kol kas nėra. O darželyje jau ir tušu blakstienas pasidažyti yra normalu!
Norime, kad dukterys būtų lininio stiliaus mergaitės – laisvi, šviesūs drabužiai, pozityvo pilnos akys. Gal tėvų pavyzdys – paprastas stilius, nuoširdumas – išsaugos ir jas ne blizgančias.
Patyčios? Man atrodo, kad tyčiojamasi labiau iš silpnųjų. Paaugliai yra žiaurūs grobuonys – pamato silpną ir kramto, kol suėda. Mano dukterys nėra katalikiško auklėjimo ir antro žando neatsuks.
Jei gavai, mauk taip atgal, kad daugiau nebegautum. Bet pirma niekada nepradėk! Pirmiausia sprendimai turi būti žodiniai, tik kai kitam baigiasi žodžiai, nenusileisk.
Aš manau, kad jei žmogus prieš kitą žmogų pakėlė ranką, jis yra blogas. Jei jis blogas – su blogiu taikytis nereikia.
Mes vaikystėje mušėmės kaip pasiutę! Ir su broliu, ir gatvėje su draugais. Nebuvau iš tų, kurie sėdi kiemo kamputyje, iš gėlyčių pina vainikėlius ir džiaugiasi savo gražia saulėta vaikyste.
– Cirko artistas, renginių vedėjas, aktorius – tai jūsų vaidmenys. Kuris labiausiai leidžia pasijusti savo kailyje?
– Mama – mano didžiausia kritikė. Ji man visada sakydavo, kad svarbiausia – būti savimi. Anksčiau į tai mažiau kreipiau dėmesio, kartkartėmis perspausdavau. Kam maivytis? Vesdamas renginį nesu tas, kuris atsistojęs kalbės ir stebės, kaip juo gėrimasi. Aš nesu dovana.
Bet koks renginys yra kam nors skirtas – vestuvės, jubiliejus, įmonės vakaras. Ašis – tikrai ne vedėjas. Man svarbu nuoširdus bendravimas, žinoma, nenusileidžiant iki gatvės žargono. Vaidmenų čia neturiu – nevirstu bobulyte ar juokdariu.
Buvau ir cirko klounas. Ir tuomet turėjau nuostatą nesimaivyti. Juk būna, kad žiūri į klouną ir visai nejuokinga, net graudu. Kam reikia pervaidinti ir tuo žmones kankinti? Juk neužtenka pasipiešti veidą, užsidėti nosies ir įteikiant balioną pargriūti!
Aš reaguodavau į publiką. Kai bandai būti šmaikštus, žiūrovas turi šypsotis. Stengdavausi pagauti nuotaikas, improvizuoti, tęsti tuos pokštus, kurie publikai juokingi. Iš to ir atsiranda gera klounada.
– Vedėte 33 metų. Kiti pasakytų, kad gana vėlai. Vertinate subrendusią santuoką?
– Vedžiau pačiu laiku. Apskritai esu už santuoką. Gyvenimas susimetus? Madinga? Be įsipareigojimų, bet kada gali išeiti, bet kada – grįžti? Esu konservatyvių pažiūrų, man taip netiktų.
Man šeima – vyras, moteris, bent vienas vaikas. Nemanau, kad gyvenimas susimetus yra gerai. Santykiai turi kuo nors virsti, arba visada liks gyvenimas bendrabučio principu, pabandymas.
Man gyvenimas susimetus atrodo paremtas baime prisiimti atsakomybę. Kodėl tuomet jie nesituokia? Nes jiems patogu būti nepriklausomiems, neįsipareigojusiems. Vyrai, kurie neveda savo moterų, man yra skudurai.
– O koks vyras jums yra stiprus?
– Tikrai ne tas, kuris grįžęs iš darbo liepė žmonai išplauti grindis, paduoti vakarienę ir televizoriaus pultelį.
Čia ne vyras, čia... gal tranas, patinas. Nesuprantu tokių vyrų, nemoku net apie juos kalbėti.
Vyras turi turėti aiškų sprendimą, nuomonę, kuri nebus vienašališka. Vyras turi prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus ir sprendimus. Nesvarbu, ar tai geras, ar blogas darbas.
Vyras gali būti vyriškas ne tik prieš moteris. Tai, kad jis pastebi moteris, man jau kvepia donžuaniškumu. Komplimentų žarstymas man nėra ta vyriškoji stiprioji pusė.
Kur pranašesnės moterys? Moterys yra mamos, jos moka paguosti, priglausti. Tai tobula moteriška savybė. Šioje srityje jau karalienės yra moterys. Jos tai daro labai gerai.
– Kokių turite silpnybių? Ar yra vitrinų, pro kurias sunku praeiti nepasižvalgius?
– Esu žiaurus tinginys! Esant bet kokiai galimybei tingėsiu. Jei galimybės nebus, sukursią ją. Ir tingėsiu. Šį žalingą įprotį stengiuosi guiti iš savęs. Dabar tingėti ir laiko trūksta. (Juokiasi.)
Tą galimybę, žinoma, atima vaikai. Mielai miegočiau iki pietų, bet keliamės 6–7 val. ryto. Pusryčiaujame, šukuojamės, važiuojame į mokyklą, darželį – tai normalus šeimos gyvenimas.
Kita vertus, nuo neveiklos irgi numirčiau. Buvo toks momentas, kai baigiau mokslus sostinėje. Tuomet grįžau į Anykščius, pagyvenau savaitę ir pradėjo laužyti kaulus, kaip trūko veiklos. Pasiėmiau maišiuką, sportbačius ir grįžau į Vilnių.
Mano silpnybės materialiems grožiams... Man labai gražu gražių daiktų parduotuvės. Bet visada įvertinu, ar galiu turėti tai, dėl ko seilėjuosi. Jei negaliu, tai ir nereikia. Labai gražios prabangios mašinos... Nusipirkau automobilį ir gerai, dėl to nesu karalius. Tai graži susisiekimo priemonė.
Drabužiai turi man patikti, bet džinsų už 1000 eurų tikrai nepirkčiau. Kiti tegul perka, urmu! Rengtis mėgstu, nuogas nevaikštau. Galiu rengtis skudurais ir skarmalais, bet visi jie turi būti švarūs. Kaip ir batai bei plaukai. Bet rožinių kelnių nesimausiu.
Nebėgu iš parduotuvės ir nesikankinu ant suoliuko, kol žmona duoną išsirinks. Bet labai džiaugiuosi, kad ji turi skonį ir pati puikiai išsirenka drabužius. (Juokiasi.)
– Esate tas vyras, kuris namie ir lemputę pakeičia, ir tekantį čiaupą sutaiso?
– Tikrai nesu baltarankis. Nesu iš tų, kurie bet kokiam darbeliui kviečiasi meistrą. Kam?
Kam reikia žmogaus, kuris atsuktų elektros lizdą ir pažiūrėtų, ar laideliai nekontaktuoja? Pats galiu tai padaryti. Taip, kompiuterio nepataisysiu, nes nesuprantu. Skalbyklės irgi nepataisysiu. Tiesa, buvau kartą išardęs – pažiūrėjau, sudėjau, išėjo televizorius... (Juokiasi.)
Elektronika ne man. Bet elementarius buities darbus padarau – man ne pinigų, o savęs gaila. Nejaugi dėl tokios smulkmenos turiu ką nors kviesti, laukti, stebėti. Imi ir padarai.
Mane užmuša vyrai, kurie kviečia meistrus paveikslui pakabinti. Norisi jų paklausti, o ką jie tuo metu darys? Žiūrės, kad tiesiai pakabintų?
– Ar šiandien jaučiatės laimingas vyras? Kas jums yra laimė?
– Tvirtai pasakyti, kad esi tobulai laimingas, negali niekada. Jei esi visiškai laimingas, – arba esi miręs, arba Dievas. Tik kad ir Dievas laimingas nebuvo...
Viskas priklauso nuo savijautos. Jei save dėl ko nors laužai, žudai, imkis priemonių, kad taip nebūtų. Reikia galvoti, kad visa tai – privalumas.
Turiu nuostatą visur ieškoti laimės, džiaugsmo. Nepavalgei? Puiku, numesi kokį kilogramą ar mažiau kalorijų reikės sudeginti sporto klube. Bosas užrėkė? Priimk tai kaip kritiką, stenkis labiau. Mokykis iš klaidų, nesėkmes priimk kaip pamoką, turėsi daugiau pozityvumo.
Taisyklingai sudėjęs du minusus visada gausi pliusą. Net gero kvapo muiliukas man gali reikšti Kalėdas! O kiek džiaugsmo pro langą galima pamatyti!
Mane žiauriai erzina šiukšlės lauke, idiotai žmonės, kurie jas krauna kieme galvodami tik apie save. Juk iki konteinerio tik keliasdešimt metrų! Kasdien einu ir tvarkau. Išnešu šiukšles vieną rytą, kitą, o trečią jau tempiu prie konteinerio didžiausią čiužinį...
Tikiu, kad mano pozityvas privers žmones pavargti jas mesti bet kur. Įkyriu brukimu, nuolatiniu kartojimu stengiuosi savo kaimynus padaryti geresnius.
Gyvenimas susimetus paremtas baime prisiimti atsakomybę. Kodėl žmonės nesituokia? Nes patogu būti nepriklausomiems, neįsipareigojusiems. D.Cholinas
Mane žudo vyrai, kurie kviečia meistrus paveikslui pakabinti. Norisi jų paklausti, o ką jie tuo metu darys? D.Cholinas
