Geriausias pasaulio galiūnas, stipriausias pasaulio žmogus, daugybę kartų pripažintas geriausiu ir populiariausiu sportininku Lietuvoje, daugkartinis pasaulio ir Europos čempionatų nugalėtojas bei įvairiausių kitų čempionatų lyderis mielai kalba apie savo laimėjimus, verslą ir tikslus politikoje. Ir netgi gali papasakoti, kaip elgtis, kad santykiai šeimoje išliktų geri.
– Prieš keletą metų buvo pasklidę gandai, kad baigiate karjerą, nors šiuo metu dar esate puikiausios formos. Iš kur atsirado tokie gandai?
– Jau 24 metus dalyvauju aukšto lygio varžybose. Mažai kam yra pasisekę tai padaryti. Žmonėms atsibodo, kad didžiajame sporte dalyvauju taip ilgai, todėl ir skleidžia gandus. Daug kas nori, kad karjerą jau baigčiau, juk ir jaunimas nori laimėti.
Pasitrauksiu tada, kai pajusiu, kad rezultatai negerėja. Įvairiose varžybose dalyvavau su trimis skirtingomis sportininkų kartomis. Stengiuosi, tačiau nenorėčiau varžybose dalyvauti tik dėl paties dalyvavimo.
– Daugumai atrodo, kad jūsų sportas – didžiulė kančia. Iš kur tiek valios nuolat kentėti?
– Bet koks tikslas reikalauja sunkaus darbo, valios ir užsispyrimo. Ne tik dėl to, kad darbas sunkus fiziškai. Juk kantrybės reikia ir dirbant lengvus darbus. Kita vertus, žmonės dažnai linkę nuleisti rankas. Šiame sporte sunku fiziškai, todėl čia ir sportininkų mažiau. Vien pradėti užsiimti šiuo sportu yra sunku, reikia iškęsti skausmą ir dar daug ką. Čia susirenka tikrai stipriausi ir geriausi.
– Kaskart sau keliate vis didesnius tikslus. Egzistuoja kokia nors žmogiška, protu suvokiama riba?
– Žmogus neturi ribų – jas nustato smegenys. Jeigu neužsibrėži konkrečios ribos, tada viskas yra įmanoma. Žmogaus galimybės beribės, tai rodo ir mano pasiekti rekordai. Jau 11 metų man priklauso rąsto kėlimo rekordas, kurį per tuos metus pagerinau nuo 186 kg iki 227,5 kg. Tai tikrai didžiulis prieaugis.
Kažkada, kai rekordą pagerinau pirmą kartą, iškeldamas 188 kg, visi svarstė, ar kam nors kada nors pavyks iškelti 200 kg. Vėl buvau pirmasis ir tik vėliau atsirado dar penki ar šeši tokie galingi žmonės. Kai sulaužai ribas, pasiekti tokių rezultatų lengviau ir kitiems.
– Didelį įspūdį visiems paliko ir jūsų 46 kg skalbyklės metimas į tolį. Numetėte net 4,13 metro, pasiekėte dar vieną rekordą.
– Tas metimas man daug kainavo. Metant trūko dvigalvis raumuo. Nors tai vyko praėjusią vasarą, dar dabar jaučiu pasekmes, nespėjau atsigauti. Tačiau pasiekti rekordą buvo džiugu. Tada Italijoje pasiekiau 4 Guinnesso rekordus. Iš viso man jų priklauso 13.
– Nesibaiminate, kad ateityje teks kęsti didžiules traumų pasekmes?
– Jaučiuosi puikiai. Sportas apkrauna sąnarius, nugarą ir tai, be abejonės, atsilieps. Tačiau mano amžiaus žmonės, kurie dirba sėdimąjį darbą, tam tikra prasme jau dabar yra invalidai. Klausimas, ar būčiau sveikesnis, jei būčiau ne sportininkas, o dirbčiau biure. Tiek paprastas žmogus, tiek profesionalus sportininkas, kuris rūpinasi savo sveikata, mityba ir protingai sportuoja, turi galimybę per daug nesužaloti savo sveikatos.
– Kiek svarbi sporte psichologija?
– Norint pakelti sunkius svorius, pasiekti rekordų, svarbiausia yra tikėjimas savimi. Visada tikėjau, kad esu stipriausias ir galiu tai padaryti. Tam nereikėjo nei psichologų, nei specialaus darbo – tiesiog sekėsi.
– O ar reikia artimųjų palaikymo?
– Be abejonės. Ir artimųjų, ir varžybų žiūrovų palaikymas prideda daug jėgos, padeda pasiekti geresnių rezultatų. Palaikydami žmonės siunčia gerą energiją, kuri padeda gerai jaustis.
– Ar fizinė galia padeda kasdieniame gyvenime? O gal trukdo?
– Nei padeda, nei trukdo. Buityje savo jėgos nenaudoju, nes su dideliais sunkumais buityje šiais laikais nebesusiduriame. Tai yra mano užsiėmimas, darbas, pomėgis ir gyvenimo būdas.
– Netenka sulaukti pažįstamų prašymo, pavyzdžiui, padėti pakelti sunkius daiktus?
– Artimieji ir pažįstami nesikreipia. Bet yra tekę sulaukti labai juokingų prašymų. Kartą manęs klausė, ar galėčiau su savo draugais galiūnais perkraustyti kokį pianiną ar dar ką nors. Toks perkraustymas žmogui kainuotų daugiau nei pats pianinas. Juk kraustymo paslaugos nebrangios, bet samdyti tris profesionalius galiūnus kainuotų labai daug. (Juokiasi.) Tačiau tokių prašymų sulaukiu retai.
– Didžiąją savo gyvenimo dalį gyvenote Biržuose. Dažnai ten grįžtate?
– Jei ne varžybų sezonas, grįžtu maždaug kartą per mėnesį. Juk nėra taip toli – tik dvi valandos kelio iš Vilniaus. Visada malonu grįžti į savo gimtąjį miestą, kuriame užaugau, prasidėjo sportinė karjera.
– Jums suteiktas Biržų garbės piliečio vardas. Jaučiate atsakomybę ten skleisti savo idėjas?
– Šio statuso suteikimas daugiau įpareigoja nei duoda. Visada stengiuosi žmones skatinti užsiimti sportu, gyventi sveikai. Bet ne taip paprasta skleisti geras žinias. Blogos sklinda geriau. (Šypsosi.)
– Kodėl taip sakote?
– Žmonės šiais laikais mieliau renkasi sėdėjimą prie kompiuterio negu pasivaikščiojimą lauke. Geriau kur nors pasėdėti nei eiti į sporto salę... Žmonės, kurie nori būti sveiki, labai aktyviai sportuoja, sveikai maitinasi, bet atsiranda tokių, kuriems tai visiškai nesvarbu. Žmones būtų galima suskirstyti į dvi skirtingas grupes. Man tai nesuprantama, nes sveikata turėtų rūpėti visiems, juk tai – didžiausias mūsų turtas.
– Kokia yra įprasta galiūno diena?
– Neturiu griežto grafiko, kasdien mano darbotvarkė skirtinga. Sportuoju pirmoje dienos pusėje, nors kartais dėl darbo tenka sportuoti vakare.
Jei darbai nespaudžia, įprastai mano diena prasideda nuo rytinės mankštos ir pusryčių, po kurių keletą valandų skiriu darbui – paprastai tai sėdėjimas prie kompiuterio. (Juokiasi.) Tada judu į sporto klubą, kur dažnai turiu susitikimų. Ten pat turiu sunkias dviejų valandų treniruotes. Vėliau, sočiai pavalgęs, atgavęs jėgas, vėl skiriu laiką darbui. Kartais tenka padirbėti iki vėlaus vakaro, nes per dvi tris valandas ryte visų dienos darbų nenudirbsi.
– Kokie tie jūsų darbai?
– Kalbu ir apie verslą, ir apie savo, kaip sportininko, darbus. Turiu daug popierių tvarkymo: įvairios varžybų sutartys, bilietai, medicininės pažymos, vizos. Visa tai darau pats ir tai užtrunka. Tenka pirkti bilietus ir sportininkams, kuriuos remiame. Daug darbų prisikaupia tarsi iš niekur.
– Kodėl tuomet ėmėtės verslo – atidarėte sporto klubą?
– Sportas yra mano gyvenimo būdas, o verslas reikalingas tam, kad baigus sportininko karjerą nereikėtų sukti galvos, kuo užsiimti, imtis ko nors skubiai.
Verslą geriau pradėti, kol dar turi savo pagrindinį darbą. Manau, jo reikėjo imtis netgi dar kokiais penkeriais metais anksčiau. Bet taip susiklostė, kad pradėjome prieš septynerius metus.
Mums neblogai sekasi, netrukus atidarysime jau trečią sporto klubą Vilniuje. Džiugu, kad net didėjant sporto klubų skaičiui Vilniuje pas mus daugėja klientų. Vilniečiai vis labiau rūpinasi savo sveikata, o mūsų klubai ir skirti sveikatai gerinti. Tad ir šis verslas man net nėra verslas... Tai taip pat mano pomėgis, labai susijęs su profesionaliuoju sportu.
Verslą kuriame kartu su žmona. Ji vadovauja įmonei, kuri prekiauja sveikais produktais ir maisto papildais, o aš – sporto klubui. Sveikas maistas be sporto nelabai veikia, kaip ir sportas be sveiko maisto.
– Kaip sekasi šeimai, dirbančiai viename versle?
– Jeigu santykiai geri, tada ir dirbti kartu yra gerai.
– Esate pasakojęs apie romantišką judviejų pažintį. Prabėgus beveik penkeriems metams nuo vestuvių vis dar pavyksta išlaikyti romantiką?
– Kasdien tai nėra įmanoma. Bet kartais išlaikyti tikrai galima. Jei romantikos būtų per daug, irgi nieko gero. Visko reikia su saiku.
– O žmona vis dar lepina?
– Priklauso nuo to, kaip aš ją lepinu. Juk kaip šauksi, taip atsilieps – viskas grįžta dvigubai. Jei šio principo nesilaikysi, nieko ir neišeis.
– Neplanuojate šeimos pagausėjimo? Kažkada buvo tokių kalbų...
– Kaip Dievas duos, taip ir bus.
– Ar dar yra dalykų, kuriems skiriate savo laisvalaikį?
– Laisvalaikį skiriame buvimui namuose arba kur nors keliaujame. Jo nėra tiek daug, tad po visų darbų ir kelionių norisi pabūti namie. Savaitgaliais skaitome knygas, tiesiog būname kartu. Jeigu laiko daugiau, kartais kur nors pakeliaujame. Praėjusią vasarą Guinnesso rekordus Italijoje suderinome su atostogomis – per mėnesį apkeliavome dvylika Europos šalių.
– Kokią literatūrą mėgstate?
– Labai įvairią. Nuo romanų iki dvasinio tobulėjimo, psichologinių knygų.
– Kas rūpinasi jūsų namais?
– Dažnai būnu išvykęs ir dirbu daugiau valandų, tad žmonai tenka didesnis krūvis.
– Ar turite kokių vyriškų aistrų, tokių kaip žvejyba ar motociklai?
– Aistroms laiko nelieka. Galbūt patiktų ir motociklai, ir žvejyba... Galbūt, kai kada nors būsiu laisvesnis, jų ir atsiras.
Kadangi šiuo metu keliamės gyventi prie ežero, norėčiau užsiimti žvejyba.
– Gyvenote name šalia Vilniaus. Kodėl kraustotės? Ilgitės gamtos?
– Gyvensime labiau užmiestyje. Gamta visada yra gražu, be to, norisi daugiau ramybės, tai padeda geriau pailsėti.
– Jums gyvenime trūksta ramybės?
– Matyt, trūko, jei taip nusprendėme. Ir šiaip stengiuosi būti kuo ramesnėse vietose, nesinori labai didelio šurmulio, nes pavargstu nuo jo.
– Ko visad gali rasti jūsų šaldytuve?
– Galite ir nieko nerasti, jeigu būsiu viską suvalgęs. Bet visada rasite baltymų, iš kurių galima gaminti kokteilius ir taip sustiprinti raumenis. Mano šaldytuve visada bus vaisių, daržovių, rūgpienio, jogurto, varškės, žuvies ir mėsos.
– Pats rūpinatės savo mitybos racionu ar tai patikite žmonai?
– Pasirūpinu pats. Mes valgome skirtingai: ji valgo daugiau daržovių, o aš daugiau žuvies, mėsos. Susideriname.
– Gaminate kiekvienas sau?
– Man nereikia gaminti salotų, ji pagamina. Aš įprastai paruošiu mėsą.
– Vasarą švęsite savo 40-ąjį gimtadienį. Sakoma, kad sulaukus tokio amžiaus vyrams dažnai įvyksta savotiškas lūžis. Jaučiate, kad kas nors pasikeis? O gal turite naujų tikslų?
– Tikriausiai, kad ta data dar neatėjo. Nieko nejaučiu. Labai didelių tikslų neturiu, nes visą laiką jų turėjau daug: laimėti varžybas, pasiekti rekordų. O asmeniniame gyvenime viskas klostėsi labai gerai ir be ypatingų tikslų.
Tiesiog reikia džiaugtis kiekviena diena ir būti laimingam. Dažnai žmonės mano, kad jei nutiks viena ar kita, jie kada nors bus laimingi. Bet kai tai pasiekia, pamato, kad tai tebuvo tuščias siekis, nesuteikiantis jokios laimės. Todėl manau, kad geriausia nekelti sau labai didelių tikslų. Laimingam reikia būti kasdien.
– Prieš ketverius metus buvote išrinktas į Vilniaus miesto tarybą ir ten dirbote. Kodėl patraukė politika?
– Politika domiuosi visą gyvenimą. Esu iš tų žmonių, kurie nori spręsti problemas neburbėdami, eiti į rinkimus ir dalyvauti juose. Pasisekė, kad tada patekau į tarybą, dalyvavau politikoje ir ją pamačiau iš arčiau. Galbūt tie ketveri metai nebuvo geriausi Vilniuje, bet pavyko padaryti mažų darbų.
– Pasigirkite, ką pavyko nuveikti?
– Vilnius tapo šiek tiek sportiškesnis, padidėjo dėmesys sportui, ypač dideliems sveikatingumo renginiams, tokiems kaip bėgimo maratonai ar velomaratonai.
Džiaugiuosi, kad pavyko Vilniuje sukurti nerūkymo zonas: vadovavau tarybos narių grupei „Už kultūringą Vilnių“, kuri pasiekė, kad būtų uždrausta rūkyti V.Kudirkos aikštėje ir Bernardinų sode. Gaila, kad pavyko tik tiek. Tikiuosi, kad kitos kadencijos metu mūsų darbai bus pratęsti ir atsiras daugiau vietos nerūkantiems žmonėms.
– Kodėl vėl nekandidatavote?
– Tai atima daug brangaus laiko ir nėra atlyginama finansiškai. Negali visą gyvenimą būti politiku – reikia ir užsidirbti. Ketverius metus padirbsiu, tada vėl galėsiu kandidatuoti. Nesu iš tų žmonių, kurie daro priešingai, – iš politikos bando užsidirbti. Man buvimas politikoje kainuoja pinigus, nes prarandu savo pajamas.
Kita vertus, ne visada pinigai yra svarbiausia. Tikrai norėjau pailsėti, nes pastaruoju metu turėjau per daug darbų. Be to, nepriklausau jokiai partijai ir nė su viena iš jų man šį kartą nepavyko susitarti dėl kandidatavimo.
