Eidama saulėta gatve susitikti su vienu garsiausių fotografų svarsčiau: jeigu Gediminas pradėtų spyriotis paklaustas apie verčiausius ir geriausius savo darbus, apie buvimą geriausiam mūsų šalyje, nustebčiau – juk daugelis nors kiek besidominčių fotografija žino ne tik jo pavardę, bet ir ryškiausius darbus, rašo žurnalas „Stilius“.
Juolab kad šis žmogus niekada neatrodė kuklus, o visada – tvirtai žinantis, ką daro, ir pasitikintis savimi. Vis dėlto apie nuopelnus ir tobulus kadrus jis nedaugžodžiauja. „Tegul apie tai kalba kiti, o aš jų klausydamasis priimsiu komplimentus ir būsiu laimingas darydamas tai, ką darau“, – šypsojosi Gediminas.
Apie fotografiją Gediminas gali kalbėti dieną ir naktį. Ši širdžiai miela veikla užima ir jo laisvalaikį, ir darbo valandas, ir mintis – didžiausią jo gyvenimo dalį. Jis ir pats maloniai nustebęs, kad po 20 fotografavimo metų jam vis dar įdomu atrasti, tyrinėti, domėtis, sugalvoti ką nors nauja.
Juk fotografija nuolat tobulėja, žengia koja kojon su didžiule technologijų pažanga: fotoaparatai tapo kone kompiuteriais, tobulėja ir apšvietimo technika, daugėja elektronikos. Skaityti, gilintis, spręsti, ko tikrai reikia, parduoti sena ir pirkti nauja – fotografo kasdienybė.
„Tačiau visada džiaugiuosi, kad fotografija pagyvina gyvenimą, rutinos čia nėra. Žurnalų, mados, viršelių fotosesijos, reklamos – vieną dieną galiu fotografuoti naują dizainerių drabužių kolekciją, kitą – veido kremo reklamą, trečią – modelius Bora Bora ar Meksikos pakrantėje, o ketvirtą – garsenybės portretą.
Fotografuoju ir vestuves, kaip visi normalūs fotografai! Tokia įvairovė neleidžia man sustoti, sustingti viename žanre, apkerpėti. Dėl to labai vertinu savo amatą“, – pasakojo G.Žilinskas.
Mokykloje Gediminas mokėsi gerai. Ypač jam sekėsi tikslieji mokslai. Iki pat mokyklos baigimo jis neabejojo, kad taps informacinių technologijų specialistu-programuotoju.
„Buvo 1992-ieji, mane tai labai traukė, atrodė įdomi ir intriguojanti profesija. Fotografija buvo pomėgis, kurio ėmiausi aštuntoje klasėje dovanų gavęs juostinį fotoaparatą. Tuomet net vadinamųjų muilinių nebuvo!“ – šypsojosi profesionalus fotografas.
Pradėjęs fotografuoti, perskaitęs keletą knygų apie šviesos ir šešėlių meną G.Žilinskas tiesiog įsimylėjo fotografiją. O kai meilė stipri, jos nenugalėsi – kone paskutinę minutę jis nusprendė studijuoti fotografiją ir niekada to nesigailėjo.
„Jaučiau, kad čia būsiu laisvas – būsiu savo rogėse, neisiu kaip į sunkų darbą, o darysiu todėl, kad jis teikia malonumą. Supratau, kad negalėsiu būti paniręs į kompiuterį, nes ateis laikas, kai man pritrūks oro. Noriu judėti, susitikti su žmonėmis, būti tarp jų – fotografija man suteiks visas šias galimybes“, – pasakojo fotografas.
Tad gavęs pirmąjį darbą – tapęs reporteriu vienoje naujienų agentūroje jaunuolis buvo kone laimingiausias žmogus pasaulyje.
– Ar fotografijoje, kaip ir kitose srityse, egzistuoja mada, jos tendencijos?
– Drabužių mada keičiasi kelis kartus per metus, fotografija – ne. Čia vėjai keičiasi ne taip greitai. Jei tuos pokyčius pavadinsime mada, tai ją dabar labai diktuoja socialiniai tinklai ir vartotojų pamėgti „Instagram“ fotografijų efektai. Tai ateina ir į profesionalią fotografiją, atsispindi ir reklamose, ir mados fotosesijose.
Tai, kas yra ant bangos, patinka žmonėms. Bet štai apšvietimo, kompozicijos technikos – amžinos, jos keičiasi retai, naudojamos vienos arba kitos. Čia kaip tik maištaujame – jei visi fotografuoja taip, aš darysiu kitaip.
Geras menininkas eina prieš srovę, atsitraukia nuo masės, stengiasi išreikšti savitą braižą, nori, kad būtų justi jo individualybė. Aš klientui visada pasiūlau ir švarią nuotrauką, ir kitokių sprendimų žaidimo kompozicijomis ar spalvomis. Keičiasi niuansai, stilius, bet dramatiškų pokyčių čia nėra.
Juk anksčiau buvo gražu žmogų nufotografuoti prie kilimo, o dabar bandome ieškoti įvairesnių erdvių, atspindinčių šiuolaikišką miestą, dizainą. Fotografija labiau atspindi mados tendencijas, o ne jas diktuoja.
– Pastebite, kad Lietuvoje ir jūs pats diktuojate fotografijos madą?
– Tokius dalykus leidžiu sakyti kitiems. Kartais pagauna mintis, kad kažkur tai jau mačiau, primena mano darbą. Bet netikrinu datų ir nešniukštinėju po internetą, kas tai padarė pirmas! Jei taip yra, jaučiuosi įvertintas, man garbė.
Ir pats daryčiau lygiai taip pat – jei pamatyčiau gerą kolegos darbą, kada nors tas pačias priemones tikrai panaudočiau savo fotografijoje. Visi turime mokytis vieni iš kitų, vertinti ir pagirti.
Vis dėlto man didžiausias įvertinimas yra pojūtis, kad tas darbas mane džiugina. Mano savimeilė pasireiškia, matyt, kur nors kitur – ne čia. Savimeilę kur kas labiau glosto žmonių, kurių nuomonė man svarbi, įvertinimas.
– Turite autoritetų?
– Nesikuklinsiu – Lietuvoje, ko gero, neturiu iš ko mokytis. Labiau kariauju su savimi, einu pirmyn, ieškau tinkamų žingsnelių. Visada stebiu, ką daro kiti, – ar jis garsus pasaulio fotografas, ar ne, ar matomų darbų su ryškiausiomis žvaigždėmis autorius, ar žmogus, tiesiog į tinklą „Instagram“ įdėjęs telefonu fotografuotą nuotrauką.
Turinio (ne kokybės, ne atlikimo) mokytis galima visada, kiekvieną sekundę. Nuotraukomis kalbame su žiūrovu. Tai mano guru susideda iš daugelio dalykų, kuriuos apibūdinti vienu posakiu, matyt, būtų galima taip: „Reikia nuolat laikyti ranką ant pulso.“
– Ar nuotraukai sėkmę, įvertinimą pelno tai, kad joje įamžintas žinomas žmogus? Kiek svorio nuotraukai suteikia žinomas veidas?
– Nelygu, kas ir dėl kokių priežasčių vertins tą nuotrauką. Jei nuotrauka skirta konkursui, kurio komisijos nariai gyvena už Atlanto ir niekada nebuvę Lietuvoje, juolab nežino mūsų garsenybių, neįdomią nuotrauką net su pačia garsiausia mūsų žvaigžde jie sulygins su žeme.
Tačiau vietos rinkoje tai turės įtakos. Štai šių dienų dizaineriai modeliais vis dažniau renkasi įžymybes. To pakanka, kad jų kolekciją išspausdintų žurnalai, kartais jie net atsiduria ant viršelių.
– Esate padaręs nuotraukų, kurios jums pačiam nepatiko?
– Be abejo! Prieš kokius 10 metų pabudau iš sapno, kad fotografuoti reikia techniškai tvarkingai. Taip buvau mokomas akademijoje, esą gerai.
Žiūrėjau į tvarkingą, kaip reikia, padarytą nuotrauką ir supratau, kad man ji nepatinka. Svarsčiau ir nutariau, kad tai, kas yra taisyklinga, nebūtinai mane džiugina. Čia kaip su tuo gražiu balionėliu, kuris nedžiugina, nors tu ką. (Juokiasi.)
Tuomet pradėjau kitaip spausti mygtuką, pasitikėti savo intuicija. Norėjau, kad nuotraukose liktų atradimo džiaugsmas ne tik kitiems, bet ir man pačiam. Stengiuosi fotografuoti taip, kad labai norėtųsi kuo greičiau peržiūrėti nuotraukas ir pačiam pamatyti, kaip išėjo.
Leidau sau eksperimentuoti, peržengiau akademinę ribą. Manau, kad per tai turi pereiti visi fotografai. Pastaraisiais metais, jei neišeina, žinau konkrečias priežastis – blogi orai, netinkama šviesa, neišsimiegojęs modelis, šlubuoja technika.
Jei nutinka kas nors netikėta, skubiai stengiesi rasti patį geriausią sprendimą konkrečiomis aplinkybėmis. Tai vadinu profesionalumu, neišeiti čia negali, negalime sau to leisti. Tik turime čia pat nuspręsti, geriau imtis plano B ar C. Visiškų nesėkmių pastaruoju metu nepamenu.
– Išvykęs atostogų į užsienį, kaimą ar pajūrį fotografuojate? Ar savo malonumui fotoaparato net į rankas nebeimate, norite pailsėti?
– Taip! Šiais laikais tam yra puikiai fotografuojantys telefonai – tobulas šių dienų išradimas! Mane tenkina nuotraukos, kurias galiu padaryti išmaniuoju. Fotoaparato dažniausiai net nesivežu! Jei man reikia atviruko iš atostogų, galiu jį nusipirkti, o fotoaparatūra sveria ne vieną kilogramą ir užima daug vietos bagaže! (Juokiasi.)
Man iš kelionių reikia momento, atsiminimo – nesvarbu, ar jis ryškus, ar kreivas, ar šleivas. Man jis primins emocijas, išgyvenimus, kvapus ar spalvas. Atostogaudamas pasiimu didžiausią atmintį turintį telefoną ir su malonumu viską pleškinu, filmuoju.
Tokias nuotraukas paskui labai mėgstu žiūrėti. Kuo intuityviau, negalvodamas fotografuoju, tuo man įdomiau. Naudojuosi ir populiariuoju socialiniu tinklu „Facebook“.
– Daug kam būtų įdomu, kuris nuotraukų filtras jūsų mėgstamiausias?
– Vieno išskirtinio neturiu. Kuriu juos pats, apdorodamas konkrečias nuotraukas ar jų detales. Dažniausiai sprendimų ieškau šešėlių atspalviuose ir nuotraukos spalvų kontraste. Be abejo, ir kompozicijoje.
– Šiandien sakoma, kad jei tavęs nėra feisbuke, tavęs nėra niekur. Kiek čia turite sekėjų? Kiek patiktukų daugiausia yra surinkusi jūsų įkelta nuotrauka?
– Mane čia seka apie 10 tūkstančių gerbėjų. Žiūriu ne kiek iš viso patiktukų surenka nuotrauka, o per kiek laiko jų surenka. Kai per porą valandų nuotrauka patinka keliems tūkstančiams, suprantu, kad ji iš tiesų daug kam patiko.
Erotiškesnės nuotraukos, žinomesnis modelis dažnai surenka daug gerbėjų paspaudimų.
Kartą važiavau iš pajūrio į Vilnių, o per visą autostradą driekėsi gražiausia vaivorykštė. Nuspaudžiau, įkėliau. Kol nuo Kauno atvažiavau į Vilnių, ji patiko daugiau nei 2 tūkstančiams žmonių. Vadinasi, pataikiau laiku ir vietoje.
Būna visaip. Kartais, atrodo, geriausiu laiku įdedi, savo nuomone, nuostabiausią nuotrauką, o ja niekas nesidomi.
– Jūsų mylimoji Deimantė turbūt turi begalę profesionalių fotografijų?
– Profesionalaus fotografo darytų telefonu! Per trejus metus neseniai pirmą kartą Deimantė pozavo dizainerės Indrės Šimaitytės-Kvedarienės fotosesijoje, kurią aš fotografavau. Tai pirmos, kaip sakau, normalios Deimantės nuotraukos. (Juokiasi.)
– Koks esate buityje? Gal jums, menininkui, ji apskritai neegzistuoja?
– Indus plauna indaplovė! Ar į ją sudedu ir ištraukiu? Taip, šiuo klausimu jau esu išauklėtas!
Mes su Deimante buityje auklėdami vienas kitą nesikeičiame kaip asmenybės, bet mokomės iš savo žmogaus, gaudome iš abiejų pusių vykstančias reakcijas, impulsus.
Puikiai suprantu, kad galiu mokėti ne viską. Kartais labai sveika pažiūrėti į save kito žmogaus akimis – lyg į veidrodį.
Mėgstu švarą, tvarką – taip, esu pedantas. Tačiau man nesvetima ir kūrybinė netvarka, jei jos reikia pagal aplinkybes. Apsikuitęs mielai praleisiu savaitę, jei man reikia visų daiktų, kurie mėtosi aplink.
Esu Oro ženklas, mėgstu permainas – man nesvetima nuolat stumdyti baldus, galiu tai daryti ir vidury nakties, jei pagauna įkvėpimas.
– Netrukus švęsite 40-metį. Jūsų amžiaus statistinis vyras jau turi namą, žmoną, du vaikus, šunį, savaitgaliais pjauna žolę ir su draugais kepa šašlykus... Nepagalvojate, kad norėtumėte tokios kasdienybės?
– Taip, toks standartas. Bet yra ir aibė tokių, kurie būdami 50-ies keliauja aplink pasaulį ir vis dar ieško savęs. Nekalbu, kad aš toks. Aš kabu kažkur per vidurį.
Mano gyvenime viskas klostosi sava eiga, esu turėjęs įvairių santykių. Vieni jų galėjo baigtis vedybomis, kiti – ne. Vieniems juk išeina vienaip, kitiems – kitaip.
Aš niekada nedariau skubotų sprendimų vien todėl, kad juos padaryčiau. Dabar gyvenu labai gerai, o kaip susigulės ateityje, taip ir susigulės. Man nesvetimas noras turėti šeimą, vaikų. Tik viskam reikia tinkamo momento ir tinkamo žmogaus.
Mano nestandartinė specialybė reikalauja nestandartinio gyvenimo būdo.
– Sakote, kad reikia tinkamo laiko ir tinkamo žmogaus. Ar Deimantė galėtų pretenduoti būti tas žmogus?
– Jei būtų kitaip, šiandien nebūtume kartu. Mano nuomone, kai šalia tinkamas žmogus, su juo labiausiai jautiesi savimi. Tau nereikia pasirodyti geresniam, šmaikštesniam ar idealesniam. Šalia savo žmogaus esi tikrasis tu. Turėti tokį žmogų šalia yra laimė.
– Jei šiandien mylimoji praneštų, kad laukiasi... Patirtumėte šoką?
– Šoko nebūtų tikrai! Be galo myliu vaikus ir manau, kad labai apsidžiaugčiau. Nėra ir finansinių problemų, kad galėčiau manyti, jog vaikas – bėda. Jei jis atsirastų, manau, ir laiko jam atsirastų.
Žinoma, visada norisi tokiems sprendimams paplanuoti geresnį, patogesnį laiką. Logiškai tą momentą padėlioti, kad jis ateitų be streso ir visi būtų tam pasirengę, kad jis turėtų daug vietos tavo gyvenime.
Šiandien turime projektų, planų ir darbų, kuriuos norime padaryti, ir tada galbūt kam nors ištarsime „labas“. (Šypsosi.)
Nesijaučiu senas, manau ir po 20 metų nesijausiu, negyvensiu kaip susenęs diedas. Neabejoju – vaikams bus smagu augti su manimi. Negyvenu kaip visi, man nėra žodžių „reikia daryti kaip visi“. Man svarbūs mano sprendimai ir pasirinkimai.
– Ką jums duoda meilė? Ar vyrui apskritai reikia šio jausmo?
– Svarbiausias gyvenimo tikslas yra Meilė iš didžiosios raidės.
Meilė kaip žavesys – viena, galima žavėtis ir paprastais dalykėliais, kurie teikia malonumą.
O Meilė iš didžiosios raidės – jau visai kas kita. Tokia meile reikia mokėti mylėti, tokia meilė neduota kiekvienam. Tik giliai ir iš tiesų jausdamas esi laimingas.
Kalbant apie vyro ir moters santykius, visada suvokiu, kad mes – vyras ir moteris – esame du pagrindiniai pradai, nuo kurių ir įsisuka visas pasaulis. Juk kažkas yra pasakęs, kad jeigu nebūtų moterų, nereikėtų ir pinigų. Be moterų gyvenimas, ko gero, būtų beprasmis.
