Apibūdinant naująjį pasaulio Katalikų bažnyčios vadovą neretai buvo pabrėžiamas žodis „pirmasis“. Pirmasis popiežius po 1200 metų pertraukos ne iš Europos, pirmasis popiežius jėzuitas ir pirmasis pasirinkęs iki šiol popiežių nenaudotą Pranciškaus vardą.
Nors mažai kas tikėjosi, kad naujuoju pontifiku taps „žemės pakraščių“ – Lotynų Amerikos atstovas, pasitvirtino seniai žinoma tiesa: kardinolai, kurie įvardijami realiausiais pretendentais, iš konklavos dažniausiai ir grįžta likę kardinolais.
Po 2005-aisiais vykusios konklavos, kai Romos katalikų bažnyčios vadovu buvo išrinktas kardinolas Josephas Ratzingeris, tapęs popiežiumi Benediktu XVI, sklandė kalbos, kad argentinietis buvęs vienas jo pagrindinių varžovų ir per vieną balsavimų surinkęs 40 balsų.
Bet jį palaikęs J.M.Bergoglio emocingai kreipėsi į kardinolus ir paprašė balsuoti už vokietį.
Ir kai 85 metų popiežius Benediktas XVI oficialiai atsistatydino iš savo pareigų, J.M.Bergoglio kandidatūra buvo vertinama atsargiai, – pirmiausia dėl jo garbingo amžiaus. Tuo metu jam buvo 76-eri.
Bet į konklavą susirinkę kardinolai nusprendė: argentiniečio asmeninės savybės svarbiau nei jo amžius.
Ir popiežius Pranciškus visam pasauliui paskelbė viltingą žinią: jis stengsis atgaivinti ir atnaujinti Bažnyčią. Tai primena Dievo šv.Pranciškui Asyžiečiui per apreiškimą duotą misiją: „Eik ir atstatyk mano Bažnyčią, kuri, kaip matai, griūva.“
Ir pirmojo ne iš Europos kilusio popiežiaus gyvenimas persmelktas šv.Pranciškaus dvasios. Atėjęs iš žemyno, kur didelis skurdas, Katalikų bažnyčios vadovas garsėja paprastumu ir visuomet stengiasi būti tarp eilinių pasaulio žmonių. O juk tai nėra tos savybės, kurias tikintieji mato kiekvieno kardinolo gyvenime.
Kardinolas jėzuitas J.M.Bergoglio savo tėvynėje iš kitų dvasininkų išsiskyrė tuo, kad gyveno ne prabangiuose apartamentuose, o kukliame kambarėlyje, pats ruošė valgį ir važinėjo viešuoju transportu.
Jis pasirinko tokį gyvenimo būdą, kokį gyvena dauguma paprastų žmonių. J.M.Bergoglio rūpinimasis vargstančiais, neturtingais, jo nuolankumas ir nusižeminimas liudija, kad jis neatsitiktinai pasirinko šventojo Pranciškaus vardą, reiškiantį neturtėlį.
Jau būdamas Buenos Airių arkivyskupu J.M.Bergoglio lankė vargšus lūšnynuose, su jais kartu meldėsi, rūpinosi, kad būtų pakrikštyti jų vaikai.
Pasakojama, kad kartą į jį kreipėsi septynių vaikų motina. Ji guodėsi, kad neturi pinigų gražiai šventei surengti, ir dėl to atidėliojo savo atžalų krikštą.
Kardinolas pakvietė moterį su vaikais ateiti į koplyčią, šiltai ir nuoširdžiai paaiškino pagrindinius tikėjimo dalykus, pakrikštijo, sakydamas, kad svarbiausia – ne pinigai, o žmonių išganymas.
Kai 2001-aisiais popiežius Jonas Paulius II paskyrė J.M.Bergoglio kardinolu, jis paprašė, kad šimtai argentiniečių, norėjusių jį lydėti į Romą, lėktuvo bilietams skirtus pinigus geriau atiduotų vargšams.
Pranciškus pirmaisiais savo popiežiavimo metais į audiencijas, mišias ir kitus Vatikano renginius pritraukė daugiau nei 6,6 milijono žmonių. Tais pačiais metais žurnalas „Time“ išrinko jį Metų žmogumi.
Pastaraisiais metais Katalikų bažnyčią drebinančius skandalus popiežius vertino griežtai:
„Ar jums ne gėda? Tiek daug skandalų, kurių aš atskirai minėti nenoriu, bet kuriuos visi žino.“
Jis turėjo omenyje seksualinio išnaudojimo bei korupcijos skandalus, pakenkusius Bažnyčios įvaizdžiui visame pasaulyje.
Popiežius Pranciškus apgailestavo, kad Bažnyčia tapo žmonių pajuokos objektu.
„Ir gerai, mes privalėjome tai padaryti“, – sakė popiežius apie kompensacijas, kurias seksualinio išnaudojimo aukoms sumokėjo kai kurių šalių Bažnyčios.
Su tuo susiję kunigai, vyskupai, anot Pranciškaus, neturėjo ryšio su Dievu, bet turėjo poziciją Bažnyčioje, valdžią ir patogumą.
Viešėdamas Jungtinėse Valstijose popiežius ne tik susitiko su šalies prezidentu Baracku Obama, kreipėsi į Kongresą Vašingtone, pasakė kalbą Jungtinėse Tautose Niujorke, vadovavo didžiuliam šeimų susitikimui, aukojo mišias po atviru dangumi Filadelfijoje, bet ir čia pabendravo su vaikystėje seksualiai išnaudotų dvasininkijos atstovų, tarnautojų aukomis.
Tokiam susitikimui Filadelfija buvo pasirinkta neatsitiktinai. Tai – vienas iš kelių skandalo epicentre atsidūrusių Amerikos miestų.
Į Šventąjį Sostą įžengęs viso labo prieš dvejus metus, per tą laiką popiežius Pranciškus sugebėjo padaryti tai, ko kai kuriems politikams nepavyksta per keletą prezidentavimo kadencijų.
Vadovaujant argentiniečiui, Katalikų bažnyčia vėl atgijo, o jis pats nuolat atsiduria dėmesio centre: daug keliauja, išskirtinai elgiasi – atsisakė prabangaus limuzino, popiežiui skirtų apartamentų, o pamokslus sako tokius, kad jie neišvengiamai sukelia diskusijų.
Pranciškus turi liberalaus popiežiaus reputaciją, bet dėl daugelio klausimų laikosi tokių pat pažiūrų kaip jo pirmtakai. Jis kritikuoja gėjų santuokas ir primygtinai laikosi nuostatos, kad šeima – tai vyro ir moters santuoka.
Popiežius Pranciškus atvirai kalbėjo prieš abortus ir kontracepcines priemones, jam nekyla klausimo, kas geriau: nesantuokiniai vaikai ar abortas.
Nieko radikalaus 1,2 milijardo pasaulio katalikų bažnyčios vadovas nepasakė ir apie eutanaziją. Jis mano, kad su gyvybe žaidžiantys gydytojai elgiasi prieš Dievo valią.
Eutanazija, popiežiaus nuomone, – neteisingai suprasta užuojauta, o samprotavimai, kad kai kuriomis ligomis sergantys žmonės jau „nebegyvena“, klaidingi.
Bažnyčią jis lygina su karo lauko ligonine po mūšio:
„Beprasmiška klausti sužeistojo apie cholesterolio ar cukraus kiekį kraujyje – privalai gydyti jo žaizdas. O jau po to galima pasikalbėti ir apie visa kita.“
Popiežiaus Pranciškaus nuomone, netolygus turto paskirstymas, nelygybė – viena globalizacijos grėsmių, apie kurią jis nuolat primena.
Pasaulio ekonomikos forumui Davose specialiai nusiųstame laiške jis užsiminė, kad turtingieji privalo tarnauti vargšams.
Kai kurie Vatikano žingsniai, kaip antai galimybė benamiams naudotis dušais ir voniomis po vienos garsiausių pasaulio aikščių – Šv.Petro – kolonada ir vadinamąja popiežiaus kirpykla, neturi didelės praktinės prasmės, bet svarbūs simboliškai.
Popiežius Pranciškus asmeniškai 150 benamių aprodė Siksto koplyčią, Vatikano muziejus ir sodus. Ir tuo metu šis pasaulio turistų traukos centras buvo uždarytas.
„Tai – kiekvieno namai, tai jūsų namai. Melskitės už mane, man reikia tokių žmonių kaip jūs maldų“, – sakė Pranciškus.
Joks kitas Romos katalikų bažnyčios vadovas nepažėrė tiek netikėtumų kiek Pranciškus. Jis leido vienam elgetaujančiam, visą laiką gatvėse prie Šv.Petro bazilikos gyvenusiam vyrui būti palaidotam Vatikano kapinėse, kur amžinojo poilsio paprastai atgula aukštesnio rango dvasininkai.
Jau po savo išrinkimo popiežiumi jis paskelbė, kad nori sukurti vargingą bažnyčią vargšams. Praėjusiais metais savo 78-ojo gimtadienio proga Romoje popiežius Pranciškus dalijo miegmaišius benamiams.
Sausį Vatikane Pranciškus apkabino transseksualą ir pirmasis iš visų popiežių pasakė, kad jam palikta vieta danguje. Jis nuolat kartoja, kad dangus yra atviras visiems Dievo kūriniams.
Per dvejus metus tikintieji spėjo pamilti popiežių iš Argentinos, o jo pasitraukimas reikštų didžiausią nelaimę. Bet apie tokią galimybę jis prabilo ne kartą:
„Aš nujaučiu, kad mano valdžia bus trumpa, – dar ketveri ar penkeri metai. Nežinau, o gal tik dveji ar treji. Jaučiu, kad čia Dievas mane atvedė tik trumpam laikui.“
Nors jam patinka, kaip pats prisipažino, būti popiežiumi, iš praėjusių laikų jis ilgisi ilgų, ramių pasivaikščiojimų gatvėmis, būti niekieno neatpažintas ir galimybės užsukti į piceriją, kur galima suvalgyti skanią picą.
Kai žurnalistai pasiūlė užsisakyti picą į Vatikaną, popiežius Pranciškus pareiškė, kad tai ne tas pat.
Tapęs popiežiumi įpročių nepakeitė
Romos katalikų bažnyčios vadovas popiežius Pranciškus – Jorge Mario Bergoglio – gimė Buenos Airėse 1936 metų gruodžio 17-ąją italų emigrantų šeimoje. Jis buvo jauniausias vaikas iš penkių.
Tėvas Mario Jose Bergoglio buvo geležinkelio darbininkas, motina Regina Marija Sivori – namų šeimininkė.
Dar paauglystėje dėl infekcijos J.M.Bergoglio pašalino plautį.
Studijavo Buenos Airių universitete, kur gavo chemijos magistro diplomą. Vėliau mokėsi Buenos Airių dvasinėje seminarijoje ir Šv.Juozapo kolegijoje.
1958 m. įstojo į Jėzuitų ordiną. Dėstė literatūrą, filosofiją ir teologiją Buenos Airių katalikiškosiose kolegijose. 1969 m. tapo dvasininku.
Vokietijoje apgynė daktaro disertaciją. Po šių studijų grįžo į Kordobos arkivyskupiją dirbti nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu. 1998-aisiais tapo Buenos Airių arkivyskupu, po trejų metų popiežius Jonas Paulius II jį paskyrė kardinolu. 2013 metais konklavoje išrinktas popiežiumi.
Argentinos laikraščiui „La Voz Del Pueblo“ popiežius prisipažino, kad nuo 1990-ųjų nežiūri televizoriaus.
Norėdamas sužinoti apie savo gimtojo miesto futbolo komandos pergales ar pralaimėjimus, kreipiasi į šveicarų gvardietį, kurio informacija visiškai pasitiki.
Pasipriešino Argentinos prezidentei Cristinai Fernandez de Kirchner, kuri ragino šalyje įteisinti vienalytes santuokas.
Šias santuokas J.M.Bergoglio pavadino velnio darbu ir griaunamąja ataka prieš Dievo planą.
Kai 2010-aisiais Argentinoje buvo įteisintos tos pačios lyties santuokos, J.M.Bergoglio rašė, kad pavojuje atsidūrė šeimos, kurią sudaro tėvas, mama, vaikas, tapatybė ir išlikimas.
Dar būdamas Argentinos sostinės arkivyskupu, kardinolu J.M.Bergoglio ne vieną kartą Didžiojo ketvirtadienio apeigas atliko vietos kalėjimuose ir ligoninėse mazgodamas kojas kaliniams ir sergantiesiems AIDS. Taip elgiasi ir tapęs popiežiumi.
