Muzikiniu projektu „ŠarkA“ išgarsėjęs T.Legenzovas visuomenei puikiai žinomas ir kaip „Mis Lietuva 2014“ Agnės Kavaliauskaitės mylimasis, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Tačiau tai toli gražu nėra viskas, kuo Tomas gali pasigirti. Jis dirba ansamblyje „Lietuva“, šoka Anželikos Cholinos šokio, „Domino“ teatruose, taip pat Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Prieš kelis mėnesius Tomas su daina „Padovanok man“ debiutavo ir kaip solo atlikėjas.
Ši daina buvo lyg manifestas, skambus pareiškimas visuomenei, kad Tomas jau tapo solistu. Bet dainininko karjera pagreičio nespėjo įgauti – visus planus sujaukė pasiūlymas, kurio jaunas artistas negalėjo atsisakyti. Miuziklo „Neregėti sapnai“, pastatyto pagal Igno Šeiniaus romaną „Kuprelis“, kūrėjai pasiūlė T.Legenzovui pagrindinį vaidmenį.
„Dėl miuziklo man teko pristabdyti muzikinį variklį, kuris turėjo veikti visu galingumu iš karto po pirmosios dainos išleidimo.
Užtat miuzikle daug išmokau. Buvo keista, kad į mane žiūrėjo kaip į pagrindinį viso šio spektaklio žmogų. Pasikeitė mano elgesys – turėjau elgtis kaip solistas. Juk jei nesielgsi kaip solistas, į tave niekas nežiūrės kaip į solistą.
Žmonės dažnai sako, kad žvaigždės būna užrietusios nosį. Siekiant sėkmės reikia šiek tiek užriesti nosį“, – įsitikinęs T.Legenzovas.
– Klaipėdoje studijavote verslo administravimą. Kaip tapote šokėju? Galiausiai kaip šokėjas tapo dainininku?
– Mano mama yra choreografijos mokyklos kolektyvo vadovė. Manau, tai daug pasako. (Juokiasi.) Studijų metais šokis iš hobio virto tikra aistra. Klaipėdoje net pradėjau šokti muzikiniame teatre, taip pat stipriai motyvavo televizijos projektas „Tu gali šokti“, kuriame dalyvavau. Niekada nemaniau, kad užsidirbsiu šokdamas. Baigęs universitetą mečiau Muzikinį teatrą ir pareiškiau, kad einu į verslą. Maniau, apsigyvensiu Klaipėdoje, susirasiu rimtą darbą, šalia bus Agnė. Ji kaip tik tuo metu buvo bebaigianti mokyklą.
Taip išėjo, kad ieškodamas specialybės Agnei radau specialybę sau – aktorinio meistriškumo ir vokalo studijas Vilniuje. Kadangi tuo metu mokiausi groti fortepijonu, šokau, bandžiau dainuoti, negalėjau atsilaikyti prieš gyvenimo siunčiamą galimybę – muzikinio teatro specialybę. Joje viskas – šokis, dainavimas, fortepijonas, aktorystė, buvo viename. Po kelerių metų studijų įsitraukiau į darbus sostinės teatruose. Galiausiai nusprendžiau studijas iškeisti į praktines pamokas bei mokymąsi privačiai. Įvairūs projektai, koncertai, kūryba tuo metu buvo svarbiau nei antras diplomas.
Esu labai greitai užsidegantis žmogus, noriu visko daug. Mokiausi gyvenime labai daug ir skirtingų dalykų. Dabar atėjo laikas visa tai nugludinti. Norėčiau aktorystę, dainavimą, šokį sujungti į vieną.
– Nebaisu, kad vieną dieną atsibos tiek muzika, tiek šokis?
– Labai baisu. Man taip ir buvo Klaipėdos muzikiniame teatre. Pamenu, per treniruotę stovėjau prie lazdos ir galvojau: „Negi teks taip visą gyvenimą praleisti?“ Sušoki vieną spektaklį, po to kitą, vėliau trečią. Na, ir kas? Gal tai ir kitas spektaklis, bet iš esmės darai tą patį. Nors turėjau daug potencialo siekti aukštumų, apsisprendžiau, kad neverta.
Užtat televizijos projekte „Tu gali šokti“ motyvacija buvo nepamatuojama. Šokdavau po 8–12 valandų per dieną ir galvodavau, ką dar galiu padaryti. Tokiuose projektuose išeini iš proto.
Tą motyvaciją reikia išlaikyti. Ją reikia kūrenti žiūrint gerus filmus, skaitant knygas, bendraujant su talentingais žmonėmis. Jei jos nebėra, tada viskas baigta.
Bet aš dar galiu savęs ieškoti, mokytis. Žinoma, aplinkiniai sako, kad jau laikas susitupėti, sukurti šeimą, aprūpinti ją pinigais. Man pasisekė, kad Agnė jaunesnė penkeriais metais, tad dar turiu laiko. Noriu pasinaudoti savo galimybėmis, kol esu jaunas.
– Ar sunku jaunam atlikėjui išgarsėti popscenoje?
– Nelygu, apie kokį išgarsėjimą kalbame. Išgarsėti dviem mėnesiams nėra sunku. Manau, kad bet kokiam artistui įmanoma pasirodyti televizijos projektuose ir trumpam išgarsėti. Jei nori išsilaikyti ilgiau, privalai sukurti muziką, kurios klausytųsi žmonės, kuri užkabintų auditoriją. Jei pats nerašai dainų, pirkti jas yra brangu. Jei leisi dainas neturėdamas užnugario arba investicijų, tikrai ilgai neišbūsi.
Moterims išgarsėti galbūt truputį sunkiau, nes tarp jų didesnė konkurencija. Vyrų ne tiek daug scenoje, bet jie labai stiprūs, talentingi ir ryškūs. Scenai reikia arba labai talentingo, arba labai įdomaus atlikėjo. Jaunam vyrui būti įdomiam labai sunku. Patirtis, raukšlė ant veido, kitaip sakant tavo istorija, kartais yra tas veiksnys, kuris daro tave išskirtinį ir įdomų.
Lietuvoje trūksta egzotiškų ir ryškių veidų. Visi pagrindiniai vyrai atlikėjai šlovę pasiekė juodu darbu. Yra kelios išimtys, tokios kaip Beissoul ir Jazzu. Jie visus pakerėjo savo aura, jaunyste ir neįprastu balso tembru.
– Jūs gyvenate Vilniuje, o Agnė – Klaipėdoje. Kaip pavyksta išlaikyti santykius per atstumą?
– Svarbiausia yra pasitikėjimas. Jeigu nepasitiki vienas kitu, nėra šansų gyventi be streso. Tuomet nuolat klausinėji, ką veiki, kur eini, kur esi.
Jei vienas kur nors nuklystų, eitume į skirtingas puses, bet mes tikime vienas kitu. Atstumas tik priverčia išsiilgti vienam kito.
Visi stebėjosi nuo pat pradžių. Ir mums buvo sunku įprasti, bet susitvarkėme. Kai sužinojome, kad gyvensime skirtinguose miestuose, buvo ašarų pakalnė. Bet dabar viskas gerai. Be to, didysis mūsų išsiskyrimo periodas baigiasi – jau žiemos pabaigoje Agnė atsikraustys į Vilnių.
Vasarą jau gyvenome kartu, tad ir buitis nebebaisi.
– Kaip sekėsi gludinti kampus buityje?
– Viskas natūraliai pavyko. Aš esu greitas žmogus, nesugebu visko tvarkingai palikti. Kartais išeidamas ieškau kokio nors megztinio, jo ieškodamas viską išverčiu ir tik grįžęs susitvarkau. Aš ir puodelį galiu palikti neišplautą, jei man reikia išeiti. O Agnė nori, kad viskas būtų gražu ir tvarkinga. Ji saugo namų harmoniją labiau nei aš.
– Ar dar pakviečiate Agnę šokti?
– Tikrai retai šokame kartu ir dėl to yra liūdna. Mes pašokame buitiškai namuose, bet ne profesionaliai. Žinant, kad abu esame profesionalūs šokėjai, galėtume ir daugiau šokti. (Juokiasi.)
– Todėl ir nustebau, kad savo vaizdo klipe šokate ne su Agne, o su balerina Kristina Tarasevičiūte.
– Kai Agnė pelnė Mis Lietuvos titulą, žiniasklaidoje šmėžavau tik su Agne, mes visur buvome kartu. Galbūt klipas ir būtų buvęs populiaresnis su Agne, bet nesinorėjo naudotis Agnės žinomumu. Mes su Agne pora be jokių išskaičiavimų.
– Ar esate pavydus? Juk po konkurso „Mis Lietuva“ Agnę turėjo užplūsti vyrų dėmesys.
– Nesu labai pavydus, – ilgai pagalvojęs tarė Tomas. – Manau, kad kuo mažiau esi pavydus, tuo mažiau dėmesio moteris sieks iš kitų. Aš gal kartais ir pavydžiu, bet stengiuosi to neparodyti, stengiuosi išlaikyti šaltą protą.
Juk Agnei lygiai taip pat reikia susitaikyti su tuo, kad aš šoku su kitomis moterimis, kad mane nuolat supa jaunos ir gražios merginos. Mes nepriekaištaujame, bet saugome vienas kitą.
Aišku, yra bepročių, kurie pradeda pirštis Agnei, kai mes kartu sėdime. Į tokius žmones reaguoju karščiau, bet nenukreipiu emocijų prieš Agnę.
Atsimenu, po konkurso kai kurie žmonės pradėjo kitaip į Agnę žiūrėti. Ji ir pati manęs paklausė, ar man ką nors reiškia faktas, kad ji laimėjo grožio konkursą. Aš didžiuojuosi savo mergina, bet stengiuosi neiškreipti santykių laimėjimų sureikšminimu.
– Užaugote Mažeikiuose. Manau, kad šokti baletą šiame mieste reikia turėti drąsos.
– Viskam Mažeikiuose reikia turėti drąsos. (Juokiasi.) Bet aš jos turiu – paauglystėje auginau plaukus, grojau metalą.
Nesakyčiau, kad man kas nors baisaus nutikdavo. Buvau savo vietoje, ir tiek. O ir šokiai Mažeikiuose nėra kas nors neįprasta, ten veikia daug šokių kolektyvų.
Šokis man labai padėjo suprasti merginas. Kiti mokyklinio amžiaus vaikinai į merginas žiūrėdavo kaip į kosmonautes: jos ne žmonės, o kažkokios būtybės, kurios visiškai kitaip jaučia. Aš taip nemaniau, nes kiekvieną dieną trindavausi su merginomis. Išties šokėjams vyrams labai smagu, nes moterų aplink – krūva.
Nepaisant to, vis kartodavau, kad niekada nebūsiu šokėjas. Paauglystėje man atrodė, kad tai ne vyriškas užsiėmimas.
– Ar dažnai grįžtate į gimtąjį miestą?
– Nelabai, kas porą mėnesių. Stengiuosi kuo dažniau grįžti, nes esu vienturtis.
– Ar buvo lengva prisitaikyti prie spartesnio sostinės gyvenimo ritmo?
– Gana lengva. Juk aš vienu metu ėjau į mokyklą, lankiau šokius, mokiausi groti pianinu, grojau grupėje. Aš mokėjau planuoti laiką.
Dideli atstumai, savaime aišku, darė įtaką. Viešasis transportas – pats baisiausias dalykas. Mes su Agne tai vadiname „Vilnius experience“ (liet. „Patirk Vilnių“). Jei nori, kad į tave kas nors trintųsi, stumdytųsi ir panašiai – važiuok viešuoju transportu. Dabar kaskart stotelėje išvydęs žmones noriu juos apkabinti. (Juokiasi.)
Bet Vilnius man patinka. Šią akimirką niekur kitur neįsivaizduoju savęs. Aš mėgstu bendrauti, plepėti, tad man labai norisi žmonių, su kuriais būtų įdomu kalbėtis.
– Pastebėjau, kad esate impulsyvus ir azartiškas.
– Labai! Agnės vis prašau, kad nupirktų kazino žetonų. Nors tik vieną kartą žaidžiau, labai įtraukė – žaidėme 12 valandų. Taip noriu dar pažaisti, bet man neleidžia. Sako, negalima. (Juokiasi.) Mane kone viskas įtraukia. Štai vakar nusipirkau fotoaparatą, tad dabar noriu viską fotografuoti. Sakau, albumo viršelį nusifotografuosiu! Kai nusipirkau piešimo knygą, nuolatos piešiau.
– Ar jums pažįstamas pasakymas „nėra laiko“?
– Niekada taip nesakau. Juk mes patys sprendžiame, kur eiti, ką veikti. Aišku, draugai juokiasi, kad pasiūlius kur nors nuvykti aš atsakau, jog iki balandžio esu suplanavęs kiekvieną dieną.
Tai žiauru, bet aš jau trejus metus rašau kalendorių, kad žinočiau, kada ką galiu veikti. Nepaisant to, niekada nesakau, kad neturiu laiko. Draugams visada reikia atrasti laiko, nes jei dingsta pusiausvyra tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, tu nieko nebegali. Negalėčiau dirbti, jei dėl kol nors man skaudėtų širdį. Tad pirma reikia susitvarkyti santykius su mylimu žmogumi, tėvais ir draugais.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Kadangi užsiimu mėgstama veikla, neskirstau savo dienos į darbo valandas ir laisvalaikį.
Vienintelis dalykas, kam skiriu daug dėmesio, – tai poilsis. Po fizinio krūvio būtina pailsėti, nes kitu atveju pervargsta organizmas. Baisu pavargti ar susirgti, nes darbų grafikas sudarytas toli į priekį. Šiame versle žmonių negali nuvilti, nes labai nedaug vietų, kur gali pasirodyti.
