Gražaus jubiliejaus proga naujienų portalas lrytas.lt siūlo prisiminti jo įžvalgas apie gyvenimą, meilę ir darbus. Plačiau apie jį galite skaityti čia. ir čia.
Apie žmoną:
„Kai artėja jos gimtadienis arba mūsų vedybų sukaktis, kankinuosi. Nes kartais užmirštu. Bet suprantu iš pasiruošimo, nervingumo, kad turbūt kažkas artėja. Tada pavagiu žmonos pasą, pasižiūriu ir padedu į vietą. Man sunku parinkti dovaną. Jei daiktas pasitaiko geras ir reikalingas, nupirksiu nelaukdamas progos. Dovanoju kitokias dovanas: iki gimtadienio dar toli, o aš įteikiu žmonai ir sau trijų savaičių kelionę į Kanarus“.
„Su Edita sugyvename gerai. Kuo toliau, tuo labiau vertiname savo draugystę ir pagarbą vienas kitam. Juk esant tokio amžiaus liepsnojančios aistros lieka nelabai daug. O jei kartais ir užsidega, paskui reikia daug kosėti. (Juokiasi.)“.
„Jei žmona šoktelėtų į kairę, jai atsakyčiau 10-ia tokių savo šuolių. Galbūt 8-iais! Nekeršyčiau, išlyginčiau situaciją. Tai žmogaus vertės reikalas“.
Apie darbus:
„Negalima vienu metu atsakingai daryti dviejų darbų. Nepavyksta. Kai darau laidas, dieną naktį galva ūžia, darbai visi sustatyti į vertikalią poziciją – galvoju, kaip padaryti. Jei žinau, kaip padaryti, vertikalumas neprapuola. Jei randu kaip padaryti gerai, galvoju kaip padaryti geriau. Tai yra retas žanras – kalbėti ekrane ir nieko daugiau. Ne kiekvienas žiūrovas ištveria tokį dalyką – klausytis kalbėjimo. Žiūrovas ekrane nori ir matyti“, – kai nusprendė palikti televiziją, išmintimi dalijosi A.Čekuolis.
„Smaginausi rašydamas, kaip rodžiau špygą sovietams. Kišenėje! Dirbau užsienyje, gavau gerą algą – ir neapsimokėjo, ir bijojau tą špygą rodyti viešai. (Juokiasi.) Būčiau kritęs labai skaudžiai. Apie tai rašyti yra įdomu. Įdomiau negu gyvenimas žmogus nesukurs. Arba sukurs melą, rožinius romaniukus. Likau faktų vergas. Bet bandau ant tų faktų joti, o ne būti jų savaime nešamas“, – apie savo parašytą knygą “Generolo Sena Karvė istorija“ kalbėjo žurnalistas.
Apie valgius:
„Mano taurė didelė, 600 mililitrų, bet norma pietums – labai aiški. Ant dugno. Kokį vyną geriu, priklauso nuo nuotaikos, o ne nuo to, ką valgau. Galiu ir prie žuvies gurkštelėti raudonojo. Žinoma, vynas turi būti neblogas“, – apie savo pietus yra kalbėjęs rašytojas.
Po pietų jis drimba pogulio. Šio ritualo A.Čekuolis laikosi jau 40 metų. Toks įprotis atsirado jam gyvenant atogrąžose. Šiltuosiuose kraštuose labai sunku bėgioti – jei nesuspėdavo į autobusą, nueidavo ramiai ir laukdavo kito.
“Ispanijoje, Portugalijoje po pietų būtina pagulėti! Tegul žmonės nedrybso Švedijoje, Lietuvoje. Tropikuose tai būtina, o praleidęs ten daug laiko įpratau ir tęsiu šią sau mielą tradiciją jau daug metų. Ne tik paguliu, bet būtinai užmiegu. Norma – ne daugiau nei valandą. O pabundu vėl kaip agurkėlis, žmonės geri ir gražūs, piktumas išgaruoja“.
„Nebijau vakarieniauti sočiai ir mėsiškai. Bet mėsa turi būti gera. Jos gali būti nedaug, bet tai neturi būti vakarykštis kotletas. Mėgstu ir žuvį. Vis dėlto geriausia man – 30 gramų kumpio ir gera grūdėtoji duonelė. Vakarieniaujant man nereikia televizoriaus – man patinka žiūrėti į priešais sėdinčią žmoną Editą.“
Apie moterų ir vyrų skirtumus:
„Vyrai geriau nei moterys rodo pavyzdį auklėdami berniukus. Dažnai – ir mergaites. Ne pamokslais, ne gražbylystėmis, o vyriškumu auklėti savo vaikus yra svarbiausias uždavinys kiekvienam vyrui. Uždirbti duonai, butui reikia, bet didžioji paskirtis – vaikų auklėjimas“.
„Vyrai geresni kare. Mačiau moterų Amerikos, britų kariuomenėse. Jos ten priimtos, kad nebūtų diskriminacijos. Būdamas karo korespondentas ėjau į kautynes kartu su tomis moterimis, kurios buvo šunų, ieškančių minų, vadovės“.
„Moterys geresnės visur, kur reikia jausmo. Jei man reikia aprišti sužeistą pirštą, vyrų minioje dairysiuosi moterėlės ar panelės. Ji tai padarys geriau ir su šypsena“. „Labai gerai, kai moteris yra valdžioje. Pasaulyje valstybių vadovių moterų vis daugėja. Kodėl? Gavusios valdžią moterys į tautą, valstybę žiūri kaip į savo šeimą.
Nė viena moteris valdžioje neapsivogė ir nesukėlė skandalų, neįsivėlė į meilės istorijas, kaip kad visi prancūzų prezidentai. Visi iki vieno!
Juk jiems scenas kelia jau net ne žmonos, o meilužės, pamestos dėl dar gražesnės ar geresnės. Su moterimis valdžioje tokių dalykų nėra. Vyrai valdžioje valstybę mato kaip grobį“.
Apie filmus:
Nežiūriu vaidybinių filmų. Kartais, kai pabandau, vėl suprantu, kad man neįdomu tai, ką parašė autorius ir suvaidino aktorius. Tai neturi nieko bendra su gyvenimu. Apgavystės, fikcija manęs nedomina. Po vakarienės kad ir be jokio reikalo šokinėju po televizijos kanalus. Ieškau dvasios peno.
Eteris dabar pilnas labai įdomių tikroviškų dalykų. „History“, „Discovery“, „Nature“, „Animal Planet“ – mano favoritai. Jei darosi banalu ar pernelyg sentimentalu, tiesiog perjungiu kanalą. Gerbiu gerus darbus, tačiau man nuobodu žiūrėti, kaip žmonės rūpinasi benamėmis katėmis. Kur kas mieliau pažiūrėsiu dokumentiką apie Pompėjų iškasenas. Jei iš įdomumo išsižioju, kada nors tą pavyzdį panaudosiu. Man tai vertinga.
