Vėžys, bronchinė astma, širdies ir kraujagyslių ligų paūmėjimai, infarktai bei staigios mirtys yra kaina, kurią visuomenė moka už buvimą užterštame ore. Tai ne vienintelė sunkių ligų priežastis, tačiau ją prisiminėme ne atsitiktinai. Didmiesčiuose vis dažniau rengiami bėgimai ir kiti sveiką gyvenimo būdą populiarinantys renginiai, po kurių ne vienas dalyvis pasijuto blogai, pasitaikė mirčių.
Ką apie užteršto oro poveikį organizmui sako žymūs sportininkai ir mokslininkai?
Sportininkė pasidalino ilgamečiais stebėjimais
Edita Kaliūnienė (gimusi 1968 metais) yra fitneso ir kultūrizmo trenerė bei vyriausia Lietuvoje šių sporto šakų atstovė, kuri ir pati dalyvauja varžybose. Kaune gimusi ir augusi moteris sportuoja nuo ketverių metų, o ypač aktyviai – pastaruosius dvylika metų.
Be kultūrizmo ir fitneso treniruočių, kurias praleidžia sporto salėje, E.Kaliūnienė bėgioja krosą. „Bėgioju Panemunės miške, tačiau ne tik todėl, kad ten geresnis oras (manau, miesto žmonės jau prisitaikė prie užterštumo), o ir dėl to, kad bėgioti miško danga kur kas sveikiau sąnariams, negu bėgti šaligatviais“, – paaiškino sportininkė. Kai tenka bėgioti šaligatviais arčiau namų ir gatvių, E. Kaliūnienė jaučia diskomfortą.
„Skirtumas tarp bėgiojimo gamtoje ir mieste akivaizdus! Negana to, kad bėgiojimas šalia gatvių neteikia gerų emocijų (o sportuojant tai – labai svarbu!), erzina pasitaikančios kliūtys, bet ir sunkėja kvėpavimas. Bėgiojant mieste, kur užterštas oras, neatsiranda vadinamasis antras kvėpavimas, o pabėgiojusi net ir po dušo nesijaučiu atsigavusi. Be to, mieste nenubėgu tiek kilometrų, kiek paprastai bėgu miške. O po bėgimo miške žvalumą atgaunu kur kas greičiau“, – įspūdžiais dalinosi sportininkė.
Paprašyta tiksliau apibūdinti objektyvius organizmo būklės pakitimus bei savo pojūčių skirtumus, kuriuos patiria miške ir gatvėje, sportininkė patikslino: „Tarkime, vakare bėgu krosą greta gatvių, o ryte – gamtoje.
Pabėgiojus gamtoje ir nuėjus į dušą, nuovagio jausmas dingsta po kelių minučių. Net uoslė pagerėja po tokios treniruotės. Be to, anksčiau matuodavausi kraujo spaudimą po treniruočių bei domėdavausi, per kiek laiko kraujospūdis normalizuojasi. Pabėgiojus miške, kraujospūdis būna mažesnis, negu po analogiškos treniruotės greta gatvių.
Nors skirtumas ir nėra itin žymus, tačiau nemanau, kad jis atsitiktinis. Pabėgiojus greta gatvių, tiek sistolinis, tiek diastolinis kraujospūdis būdavo apytikriai 20 mm Hg didesnis nei bėgiojus miške. Todėl prieš egzaminus visada bėgioju tik gamtoje“.
Pašnekovė paaiškino vienos treniruotės metu nubėganti 5-7 kilometrus (vakarais) ir 7-10 km (rytais). Stengiasi visuomet bėgioti tik miške. Tačiau prieš varžybas, kai nėra daug laiko, bėgioti šalia gatvės tenka, nors tai jai ir nepatinka.
„Prie gatvių tenka pabėgioti rudenį ir pavasarį, bet ir tai – darbo dienomis, nes savaitgaliais net kalbos negali būti apie bėgimą mieste – važiuoju į mišką. Įdomu tai, kad per lietų bėgti man būna žymiai lengviau, tada nejaučiu jokio nuovargio, nors mediciniškai to paaiškinti negaliu“, – stebėjosi sportininkė.
Pasiteiravus, ar, jos nuomone, lietaus metu oras yra grynesnis, nes ore sklandančios kenksmingos kietosios dalėlės (KD) nusėda ant grindinio, E. Kaliūnienė sutiko, jog taip gali būti.
Migrena sirgusi moteris tvirtina, kad šią ligą įveikti jai padėjo krosas. „Kai bėgiodavau greta gatvių, migrenos priepuolių pasitaikydavo, nors ir lengvesnių nei tada, kai nebėgiojau visai. O bėgiojant miške, jų iš viso nepasitaiko“, – džiaugėsi sportininkė. Tiesa, praėjus kelioms valandoms po kroso gatvėje ji kartais jausdavusi lengvą maudimą.
Mokslininkas paaiškino negalavimų priežastis
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof., habil.dr. Pranas Baltrėnas, išleido ne vieną mokslinį straipsnį ir vadovėlį apie aplinkos taršą ir jos įtaką žmogaus sveikatai. P.Baltrėno išdėstyti moksliniai faktai paaiškina, kodėl greta gatvių sportuojantys (ar tiesiog vaikštantys, būnantys užterštame ore) žmonės gali blogai pasijusti ar net... mirti.
„Kasmet Lietuvos pramonės įmonės, energetikos objektai ir transporto priemonės į atmosferą išmeta apie 1 mln. tonų kenksmingųjų medžiagų. Vienas iš pagrindinių aplinkos taršos šaltinių yra transportas, ypač – automobilių, išmetantis į aplinką per 50 proc. teršalų, apie 200 cheminių junginių, kurių dauguma yra pavojingi žmonių sveikatai.
Nustatyta, kad lengvasis automobilis per metus vidutiniškai sunaudoja apie 4 tonas deguonies, o į aplinką su deginiais išmeta apie 800 kg anglies monoksido, 40 kg azoto ir 200 kg įvairių angliavandenilių bei kitų junginių.
Palyginti su elektrinėmis ir pramonės įmonėmis, automobilių (ypač jeigu juose nėra neutralizatorių) išmetamų kenksmingųjų medžiagų paprastai neįmanoma sugaudyti, todėl visos jos patenka į atmosferą.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios į orą išmetamos kenksmingosios medžiagos, yra procesai, vykstantys vidaus degimo variklyje, kur cheminė degalų energija paverčiama mechanine.
Taip pat orą teršia ir iš karbiuratorių, degalų bakų sklindančios kenksmingos medžiagos, karterio dujos (degimo produktų ir nesudegusių angliavandenilių, patekusių pro nesandarias stūmoklio žiedų vietas iš degimo kameros į karterį bei karteryje esančių degalų bei alyvos garų mišinys).
Vis dėlto didžiausi oro taršos kaltininkai automobiliuose – vidaus degimo variklių išmetamos dujos, kuriose yra anglies monoksido (CO), angliavandenilių (CH), sieros dvideginio (SO2), azoto oksidų (NOx), anglies dvideginio (CO2), švino (Pb) ir kietųjų dalelių (KD). Beveik visi šie komponentai kenksmingi aplinkai ir gyviesiems organizmams.
Automobilių variklių deginiuose yra 280 komponentų Iš jų nenuodingi N2, O2, CO2, H2 O, H2. Žalingu poveikiu žmogaus organizmui pasižymi CO, CH, NOx, SO2, H2 C, C, aldehidai ir kiti. Šie komponentai reaguoja ne tik tarpusavyje, bet ir su atmosferos komponentais, sudarydami naujas nuodingąsias medžiagas: sulfatus, nitratus, ozoną, rūgštis, fotooksidantus ir kt“.
Nors azoto oksidų automobilių deginiuose dalis nėra didelė (apie 12 proc. nuo bendro kenksmingųjų deginių kiekio), jie nuodingesni už anglies monoksidą ir atmosferoje gali išsilaikyti tris ar keturias dienas.
Azoto oksidai skatina fotocheminio smogo susidarymą (kai saulėta, ore esančius teršalus veikia ultravioletiniai spinduliai, dėl to vyksta įvairios fotocheminės reakcijos, taip susidaro daug toksiškesnių junginių). Drėgmės veikiami azoto oksidai sudaro azoto rūgštį, kuri žeidžia kvėpavimo takus, plaučių alveoles, sukelia plaučių pabrinkimą.
Bene labiausiai azoto oksidas, patekęs į kraują ir jungdamasis su hemoglobinu, sutrikdo organizmo aprūpinimą deguonimi. Kai azoto oksidų koncentracija nedidelė, žmogui svaigsta galva, galima netekti sąmonės. O jei koncentracija didesnė, žmogus gali net žūti. Beje, apsinuodijimo požymiai (kosulys ir dusimas) pasireiškia tik maždaug po 6 valandų.
Taigi apsinuodijusieji piko metu, kai didmiesčiuose susidaro automobilių spūstys ir padidėja minėtų kenksmingų medžiagų koncentracija ore, gali net neįtarti, kas kaltas dėl blogos jų savijautos. Juk galvos svaigimas, kosulys, dusulys ir kiti nemalonūs pojūčiai juos gali „pasivyti“ tik parvykus namo, atvažiavus į darbą ar ruošiantis miegoti namie, tai yra sąlyginai švarioje aplinkoje.
Saulės spindulių veikiami azoto oksidai reaguoja su angliavandeniliais (kurių ypač daug išmeta transportas), susidaro ozonas, įvairūs radikalai, peroksidai, mažinantys matomumą, erzinantys akis ir sukeliantys blogą savijautą. Situacija ypač pablogėja esant rūkui, suprastėjus vertikaliam oro maišymuisi.
Dar vienos kenksmingos dujos – anglies monoksidas, kuris, vaizdingai tariant, išskriejęs pro automobilio išmetamąjį vamzdį, atmosferoje išsilaiko apie 4 mėnesius.
Patekęs į žmogaus organizmą, anglies monoksidas jungiasi su hemoglobinu ir sudaro patvarų junginį – karboksihemoglobiną. Jis sutrikdo deguonies apykaitą žmogaus organizme. Esant itin aukštai anglies monoksido koncentracijai ore, žmogus gali apsinuodyti. Kenksmingas šių dujų poveikis pasižymi nervų sistemos pakenkimu, žmogų gali kamuoti galvos skausmai, jis gali netekti sąmonės ar net mirti“.
Gyvenimą trumpina ne tik kenksmingos dujos
Apie tai, kaip oro užterštumas veikia žmogaus organizmą, Vilniaus savivaldybės užsakymu buvo atliktas didžiulės apimties tyrimas. Tiesa, šį tyrimą prieš dešimt metų atlikęs Vilniaus visuomenės sveikatos centras (VSC) pripažįsta, kad situacija iš esmės nepakitusi, o tyrimas iki šiol aktualus. Mat naujesnių tokios didelės apimties tyrimų nėra atlikta.
Šio straipsnio autorė už bendradarbiaujant su Vilniaus visuomenės sveikatos centru parengtą publikaciją laikraščiui „Lietuvos žinios“ 2005 metais buvo apdovanota Aplinkos ministerijos prizu. Laikraštyje „Lietuvos žinios“ ir žurnale „Aplinka“ paskelbti faktai iki šiol aktualūs. VSC tyrimu siekė išsiaiškinti, kaip atmosferoje esančios kietosios dalelės (KD) veikia skirtingų Vilniaus mikrorajonų gyventojų sveikatą.
Kaip pasakojo Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Asta Razmienė, nustatyta, kad Vilnius labiausiai užterštas Lietuvos miestas, ypač didelė kietųjų dalelių koncentracija prie judrių gatvių.
Kituose šalies didmiesčiuose padėtis buvo panaši, geresnė situacija tik kaimuose ir nedideliuose miesteliuose.
Lietuvos sostinės oras labiausiai „praturtintas“ kietosiomis dalelėmis, sieros oksidais, azoto oksidais, anglies monoksidu, angliavandeniliais, kurie sudaro apie 90 proc. ore sklandančių teršalų. Vilniuje prieš keliolika metų sumažėjo stacionarių taršos šaltinių (gamyklų, katilinių), tačiau autotransportas sostinės orą kiekvienais metais „praturtina“ daugiau nei 100 tonų kenksmingų dujų: iš jų 77 proc. sudaro anglies viendeginis (CO), o likusią dalį – azoto dvideginis (NO2), sieros dvideginis (SO2) ir kiti.
Didžiausią neigiamą įtaką organizmui turi kietosios dalelės, kurių poveikis organizmui ūmus. Dėl šio poveikio žmonės dažniau lankosi poliklinikose: juos kamuoja kvėpavimo sistemos sistemos ligos, bronchinės astmos paūmėjimai, vargina kosulys. Oro užterštumas kietosiomis dalelėmis „kaltas“ ir dėl padidėjusio bronchus plečiančių vaistų suvartojimo.
Ore tvyrantis anglies monoksidas, patekęs į žmogaus organizmą, sutrikdo deguonies pernešimo funkciją, o kraujyje sumažėjus deguonies kiekiui, gali paūmėti širdies ir kraujagyslių sistemos ligos: padažnėti ar pasunkėti stenokardijos priepuoliai ar net ištikti infarktas.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėjo pavaduotoja Daina Švėgždaitė tvirtino: „Prie kietųjų dalelių prilipę sunkieji metalai ir kiti kancerogenai patenka į plaučius. Taip pat su kietosiomis dalelėmis į plaučius patenka ir sieros junginių. Sureagavę su drėgme, sieros junginiai virsta rūgštimis, kurios tikrai nėra plaučių draugai“.
Ką nustatė medikai?
Įvairių susirgimų rizika padidėja, kai KD koncentracija kubiniame metre oro siekia 30 ir daugiau mikrogramų.
Kuo tiksliau įvertinti oro taršos daromą žalą sveikatai medikams padėjo speciali duomenų bazė. VSC sukaupė duomenų apie tai, kada ir dėl kokios ligos žmonės apsilankė poliklinikose. Tyrimo metu duomenų bazę papildė apie 1 mln. tokių įrašų. Žmogui apsilankius poliklinikoje, VSC gaudavo pranešimą apie paciento amžių, gyvenamąją vietą, diagnozę.
Šiuos duomenis palyginus su Vilniaus užterštumo žemėlapiu, paaiškėjo. Kai CO, NO2 ir SO2 viršydavo leistinas normas, poliklinikos sulaukdavo kur kas daugiau nei įprasta pacientų. Vilniuje ir jo centrinėje dalyje gyvenantys žmonės dažniau ir sunkiau serga už tautiečius iš periferijos.
Medikai nustatė, kad ore esančios KD gali sukelti sunkią, reikalaujančią brangaus gydymo ligą – bronchinę astmą; taip pat – ūmius bronchitus, bei kitas kvėpavimo takų ligas. KD užterštose zonose gyvenantys vaikai kur kas dažniau lankosi poliklinikose nei jų vienmečiai iš švarių teritorijų.
Jei neužterštuose Vilniaus rajonuose lėtiniu bronchitu vidutiniškai sirgdavo 125 iš 100 tūkst. gyventojų, užterštuose rajonuose sergamumas siekė 216/100 000 gyventojų, tai yra beveik dvigubai.
CO pasunkina stenokardijos eigą ir kitus išeminės širdies ligos simptomus, o sergantiesiems periferinių kraujagyslių ir plaučių ligomis sumažina fizinio krūvio toleravimą, trikdo centrinės nervų sistemos darbą ir kelia pavojų vaisiui.
Dėl NO2 poveikio gali pasunkėti lėtiniai respiraciniai susirgimai, o plaučiuose ir kituose audiniuose gali atsirasti biocheminių ir ląstelinių pakitimų, gali net pakisti plaučių sandara.
SO2 sukelia bronchospazmą, kai pasunkėja kvėpavimas, kamuoja dusulys, krūtinės ląstos judesiai tampa riboti. Tai ypač vargina sportuojančius ar dirbančius fizinį darbą, ypač – sergančius astma.
O grupė Kauno mokslininkų prieš keliolika metų atliko tyrimą, kuriuo įrodė, kad labiausiai užterštuose Kauno mikrorajonuose mirdavo kur kas daugiau darbingo amžiaus žmonių nei pasižyminčiuose palyginti švariu oru. Dažniausios mirties priežastys: širdies bei kraujagyslių ligos ir piktybiniai navikai.
ES medikai nustatė: dėl didmiesčių atmosferoje sklandančių KD Europoje kiekvienais metais miršta po 100 tūkstančių žmonių. Vien dėl KD poveikio gyvenimo trukmė sutrumpėja nuo 1 iki 3 metų. Patys pažeidžiamiausi – vaikai, todėl KD daroma žala pasireiškia beveik iš karto. Suaugusieji yra atsparesni, tačiau dėl lėtinio teršalų poveikio jie dažniau serga kraujagyslių ligomis, infarktu ar miršta nuo onkologinių plaučių ligų.
Daiva Sakalė
