Marijai atsako POLA valdybos narė, psichologė Laura Bratikaitė:
„Baimė susirgti vėžiu patenka į trejetuką pačių didžiausių baimių žmonijoje. Vėžio žmonės bijo labiau nei bet kurios kitos diagnozės. Liga siejasi su skausmingais išgyvenimais, sudėtingu gydymu, išvaizdos pokyčiais ir su gyvenimo „finišo tiesiąja“. O ką jau kalbėti tuo atveju, kai liga „pasižiūrėjo tiesiai į akis“?
Kiekvienas jausmas žmogui reikalingas, jis atlieka savo funkciją. Pagalvokite, jeigu nebūtų baimės – ką darytumėte kitaip? Ar norėtumėte prisiminti ligą? Ne, būtų noras greičiau pamiršti takelį pas gydytoją ir gyventi lyg nieko nebuvo. Tačiau kūnas Jums davė ženklą – jis nori Jūsų atidesnio dėmesio ir didesnio rūpinimosi juo. Tad būtent baimė ir skatina Jus dar nepamiršti viso, kas patirta, o primena, kad reikia reguliariai tikrintis, keisti savo mintis pozityvumo link, peržiūrėti savo gyvenimą ir suprasti, kiek daug nervų buvo „sudeginta“ dėl nieko ir kaip nedaug laiko likdavo tam, kas iš tiesų svarbu.
Ar žinote, kad galima įsikalbėti sveikatą? Taip mano ne tik psichologai, bet ir fiziologai: bet kokie veiksmai, nukreipti į sveikatos išsaugojimą ar gerinimą, programuoja galvos smegenis išgijimui ir sukuria laukiamų rezultatų schemą. Kiekviename organizme yra gyvenimo ir atsistatymo programa, tačiau yra ir naikinimo, mirimo programa. Gilus įsitikinimas, kad artėja neišvengiama pabaiga, įjungia „mirties programą“. Ir atvirkščiai, tvirtas tikėjimas pasveikimu, psichologinis ligos ignoravimas palaiko „gyvenimo programą“. To pasekoje, liga, kad ir kokia sunki bebūtų, atsitraukia.
Pateiksiu „gyvenimo programos pavyzdį“. Rusų rašytojo, publicisto, politinio veikėjo A.I. Solženicino (А.И.Солженицын) biografijoje minimas stebuklingas išgijimas nuo sunkiausios formos onkologinės ligos. Savo knygoje „Vėžio korpusas“ («Раковый корпус»), A.I. Solženicinas rašė, kad pagrindinis veikėjas, kurio prototipu jis pats ir buvo, gydymo metu kiekvienai vėžinei ląstelei įteiginėjo, kad ji naikinasi, nyksta ir galiausiai pradingsta. Reikia pastebėti, kad IV stadijos vėžys rašytojui buvo diagnozuotas einant 34-uosius metus. Tuo metu jis kalėjo lageryje, tad rašytojui nebuvo prieinamas joks medicininis gydymas. Tik savo noro pasveikti bei valios pastangomis A.I. Solženicinas sugebėjo įveikti ligą. Ir per visą gyvenimą, o gyveno jis iki 80-ies metų, liga neatsinaujino!
Todėl tegul baimė tampa Jums šaukliu, tegul ji dabartiniame etape neleidžia Jums „užsnūsti“, tegul kviečia veikti ir dėl savęs paties padaryti DAUGIAU.
Drąsos Jums ir neišsenkančio tikėjimo.“
*** Klausimus Rūtai ir POLA ekspertams galite užduoti portale lrytas.lt, įrašę juos į tam skirtą reklaminį skydelį – jį galite rasti ir po šiuo straipsniu.
