Žurnalistės Rūtos Janutienės komentaras:
„Visiškai pritariu ir tikiu, kad rimtas tikslas gydo.
Gal girdėjote apie Antonį Berdžesą ( Anthony Burgess), „Prisukamo apelsino“ autorių. Pagal tą knygą Stenlis Kubrikas (Stenley Kubrick) pastatė labai garsų filmą. Taigi va, Berdžesas pradėjo rašyti šitą knygą, kai jam diagnozavo smegenų vėžį. Rašė, užsibrėžęs, kad tai bus bestseleris, nes norėjo po mirties palikti šeimai pinigų. Tokia rūsti, įtraukianti knyga. Kai Berdžesas ją parašė, paaiškėjo, kad vėžio nebėra. Kai kuriuose šaltiniuose rašo, kad klaidinga buvo diagnozė, nes racionalusis mokslas nenori patikėti, kad gali būti ir taip.
Nors ką aš apie Berdžesą... Mano pačios draugė buvo jauna dviejų mažamečių sūnų mama, kai avarijoje žuvo jos vyras, o jai buvo diagnozuotas vėžys. Irenai dabar 84. Ją gydė sovietmečiu. Švitino.
Tada davė tablečių ir liepė visiškai vengti saulės. Ji pirmu autobusu nuvažiavo į Palangą, sakydama: „jei jau mirti, tai gražiai įdegus...“. Po to ji sukūrė statybų verslą, pasistatė namus sau ir sūnums, ir vadovavo viskas, kol jos pernai neištiko insultas. Gatvėje, už vairo. Ir ką jūs manote?
Ji sugebėjo nuvažiuoti iki sūnaus biuro, ir iš ten buvo nugabenta į ligoninę. Kelis mėnesius, kurių neprisimena, buvo tokia „pikta daržovė“, privertė visus pažįstamus ir draugus ja rūpintis. Dabar jau išmoko vaikščioti, tačiau yra labai nepatenkinta to vaikščiojimo kokybe: „Ai, iš trečio aukšto lipu pusvalandį, po to – palei sieną iki parduotuvės“. Gyvena viena, bet ne vieniša. Draugės, draugai.
Ar mes čia kalbamės apie vėžį? Ne, apie gyvenimą.“
***
Klausimus Rūtai ir POLA ekspertams galite užduoti portale lrytas.lt, įrašę juos į tam skirtą reklaminį skydelį – jį galite rasti ir po šiuo straipsniu.
