Kai Kelno klinikoje G.Westerwelle daugelį savaičių laukė kaulų transplantacijos ir iš skausmo negalėjo pajudėti, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į įrėmintą nuotrauką, stovinčią šalia ant stalelio.
Ši nuotrauka buvo padaryta 2014 metų sausio 1-ąją, kai jie bėgiojo ristele Maljorkos Palmos krantine.
Nuotraukoje abu vyrai šypsosi. Šią asmenukę G.Westerwelle ir M.Mronzas išsiuntinėjo kaip naujametį sveikinimą draugams ir šeimoms su linkėjimais, pirmiausia – sveikatos.
Gulėdamas Kelno universitetinėje klinikoje į šią nuotrauką G.Westerwelle žiūrėjo nuolat, net tada, kai iš skausmo negalėjo net pasijudinti. Ji suteikė politikui jėgų ir ryžto nuo 2014 metų birželio kovoti su leukemija.
„Nuolat įtikinėjau save, kad galiu tai ištverti: chemoterapiją, temperatūros šuolius, infekcijas, spindulių terapiją, kamieninių ląstelių transplantaciją, atmetimo reakciją, baimę. Aš kovoju!
Kovoju už savo antrąjį gyvenimą! Kovoju už tai, kad galėčiau ilgiau būti su Michaeliu!“ – rašė G.Westerwelle savo knygoje „Tarp dviejų gyvenimų. Apie meilę, mirtį ir tikėjimą“ („Zwischen zwei Leben. Von Liebe, Tod und Zuversicht“).
Šių metų kovo 18-ąją, prabėgus vos kelioms valandoms po to, kai G.Westerwelle mirė, M.Mronzas Maljorkoje darytą asmenukę įkėlė į savo sutuoktinio fondo interneto tinklalapį ir šalia parašė šiuos jaudinančius žodžius: „Mes kovojome ir turėjome tikslą.
Mes esame dėkingi už nuostabų drauge praleistą laiką. Meilė lieka.“
Vis labiau sutuoktinio jėgas sekinančiais mėnesiais M.Mronzas buvo šalia. Abu tvirtai tikėjo, kad G.Westerwelle pasveiks.
„Prieš akis turiu aiškų tikslą – ne tik įveikti ligą, bet ir vėl gyventi visavertį gyvenimą, – sakė G.Westerwelle, 2015 metų lapkričio pradžioje Kelne. – Aplinka, kuri sustiprina ir remia, – svarbi prielaida ligai nugalėti.“
M.Mronzas, švelniai glostydamas jam pečius, pasakojo: „Aš nė sekundės nedvejojau: Guido susidoros! Jis visiškai pasveiks.“
Dabar aišku, kad šiais žodžiais M.Mronzas norėjo apsaugoti savo didžiąją meilę.
Michaelis turėjo numanyti, kokia iš tiesų jo gyvenimo partnerio būklė.
G.Westerwelle, kuris paskutinėmis dienomis dėl gleivinės uždegimo galėjo valgyti nebent sūrio pyragą, mirė nuo plaučių uždegimo, kurio imuninė sistema nebegalėjo atlaikyti.
Taip baigėsi ir antrasis buvusio Vokietijos liberalų lyderio, užsienio reikalų ministro, teisininko G.Westerwelle gyvenimas.
Pirmasis Guido gyvenimas baigėsi 2014 metų birželio 17-ąją.
Tądien politikui turėjo būti atlikta dešinio kelio menisko operacija. Nieko sudėtingo – tik viena naktis klinikoje.
Bet iš kraujo mėginio, paimto prieš operaciją, paaiškėjo – vyras, būdamas geros fizinės sveikatos, serga mirtina liga.
Ūminė mielocitinė leukemija. Aiškiau sakant, pavojingiausios ir agresyviausios formos vėžys.
O nuo to laiko, kai politikas išgirdo šią baisią diagnozę, prasidėjo jo kova dėl gyvybės.
Būdamas arčiau mirties negu gyvenimo, G.Westerwelle vis sapnavo vieną sapną: jis – jau be plaukų ir supasi ant sūpynių po cirko kupolu.
Jo tėvas Heinrichas Westerwelle, miręs 2013-aisiais, šaukė: „Jeigu nori skristi, privalai pasileisti, kol tave sugausiu. Tau pavyks. Mano sūnau, esi stiprus.“
Tuo metu G.Westerwelle savijauta buvo bloga: šoktelėjo temperatūra, jis kliedėjo, negalėjo ryti, o nuo chemoterapijos kaklas ir ryklė buvo nusėti žaizdų. Viskas tvinksėjo, degė, o pačiupinėjus atrodė, lyg burnoje įstrigęs spygliuotos vielos gniutulas.
„Buvo netgi toptelėjusi mintis, kas nutiktų, jei iš lizdo ištraukčiau gyvybę palaikančios aparatūros laidą. Veikiausiai mirčiau. Bet juk ir taip mirsiu? O gal ne?“ – rašė G.Westerwelle savo knygoje „Tarp dviejų gyvenimų. Apie meilę, mirtį ir tikėjimą“.
Antrasis vokiečių politiko gyvenimas prasidėjo 2014 metų rugsėjo 2-ąją, kai Kelno universitetinėje klinikoje, vadovaujant profesoriui Michaeliui Hallekui, jam buvo transplantuotos anoniminio donoro kamieninės ląstelės.
Tai buvo rizikingas žingsnis.
„Esu nustumtas ant bedugnės krašto. Žvelgdamas mirčiai į akis turiu galimybę gyventi. Po spindulių terapijos nebepajėgiu vien savo jėgomis atsilaikyti.
Keturias paras buvau paliktas kamieninių ląstelių donoro malonei. Jeigu jis per tą laiką būtų atšaukęs susitarimą, tai būtų buvęs mirties nuosprendis man.
Mane būtų pasigavusi kažin kokia infekcija, po to – dar viena, po jos ištikusi koma ir aš pamažėle būčiau kritęs į tamsą, į niekur“, – rašė G.Westwerwelle.
Bet, svarbiausia, visada, kai tik galėdavo, šalia sergančio sutuoktinio būdavo M.Mronzas.
„Jei ne Michaelis, viso to nebūčiau atlaikęs. Aš kritau į bedugnę, jis sugavo mane“, – apie sutuoktinį sakė G.Westerwelle.
M.Mronzas įsitikinęs – jeigu jis būtų susirgęs, jo partneris būtų elgęsis taip pat: „Juk tai savaime suprantama, kad vyrui, kurį myliu, padedu ir jį palaikau.“
G.Westerwelle tikino, kad šeima ir bičiuliai – didžiausia laimė ir paguoda. Šiuos žodžius jam pakartojo ir 1987 metais leukemija susirgęs garsusis tenoras Jose Carrerasas, aplankęs porą jos namuose po politiko ištverto chemoterapijos seanso.
Dainininko nuomone, aplinka, kuri įkvepia vilties, tikėjimo ir visokeriopai remia, – būtinos prielaidos nugalėti ligai.
„Michaelis ir aš iki ligos buvome labai laimingi. Galiu tvirtai pasakyti, kad mano santuoka su Michaeliu, kad ir kaip būtų smerkiami homoseksualai, tokia pat tvirta ir atsakinga kaip ir skirtingų lyčių santykiai“, – tvirtino G.Westerwelle.
Piktuosius vėžio demonus politikui padėjo valdyti ir knygos „Tarp dviejų gyvenimų. Apie meilę, mirtį ir tikėjimą“ rašymas.
Pirmame knygos puslapyje buvęs politikas parašė: „Michaeliui. Mano dviejų gyvenimų vyrui“, o žemiau pridūrė: „Mano gyvenime Michaelis nėra viskas. Bet be jo mano gyvenimas yra niekas.“ Tai – popieriuje įamžintas G.Westerwelle meilės prisipažinimas M.Mronzui ir gyvenimui.
Buvęs politikas nepamiršo ir su Vokietijos kanclere susijusios svarbios jo gyvenimo akimirkos. Angela Merkel su sunkiai sergančiu G.Westerwelle sėdėjo prie pietų stalo, kai jam paskambino gydytojas ir pranešė svarbią žinią: rastas jam tinkamas kamieninių ląstelių donoras.
„Tai buvo nepaprasta akimirka mums abiem. Kol gyvensime, mus sies ne tik daugelis politinių temų, bet ir šis skambutis“, – rašė G.Westerwelle.
Prieš pat mirtį politikas buvo fiziškai nusilpęs, tačiau savo žavesio, gebėjimo juokauti ir gerų manierų nebuvo praradęs.
O kaip M.Mronzui sekėsi bendrauti su mirtinai sergančiu partneriu?
„Svarbu, kad į sergantį žmogų staiga nepradėtum žiūrėti tik kaip į pacientą, – mūsų santykiai jam susirgus, kaip ir prieš ligą, buvo kupini abipusės pagarbos ir meilės“, – sakė M.Mronzas.
Pora laikėsi taisyklės: kad ir kokia rimta ir sunki būtų Guido sveikatos būklė, jie abu turi šypsotis, juokauti.
„Po kamieninių ląstelių transplantavimo Guido gavo naują kraujo grupę ir visas anksčiau donoro persirgtas virusines ligas.
Kai operacijos išvakarėse profesorius M.Hallekas informavo apie pokyčius, aš paprašiau jo užtikrinti, kad Guido staiga netaps heteroseksualus ir nepradės flirtuoti su slaugėmis.
Visi smagiai pasijuokėme“, – prisimena M.Mronzas.
Parengė Ona Kacėnaitė
