Infekuotųjų ŽIV skaičiui mažinti kai kurios šalys taiko Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamą strategiją „90%-90%-90%“, paremtą patirtimi valstybių, kuriose virusą pavyko stabilizuoti.
Šios strategijos tikslas – užtikrinti, kad 90 proc. užsikrėtusiųjų žinotų apie tai, kad jie užsikrėtę ŽIV, 90 proc. sergančiųjų būtų suteikiamas gydymas ir 90 proc. besigydančių pasiektų teigiamus rezultatus bei gyventų visavertį gyvenimą.
Šiuolaikiniai vaistai ŽIV virusą gali pažaboti taip, kad infekuotieji gyvena įprastus gyvenimus, o jų artimieji ir visuomenė gali nesibaiminti užkrėtimo – viruso plitimas per gydomą infekuotąjį beveik neįmanomas.
Tyrimų duomenimis, toks gydymas leidžia sumažinti viruso plitimą iki 98 proc. ir yra kol kas geriausias mokslui žinomas būdas ŽIV plėtrai sustabdyti.
Pietų Afrikoje, kur gyvena didžiausias pasaulyje skaičius ŽIV infekuotųjų, atlikto tyrimo duomenimis, išplėtus gydymą nuo ŽIV vienu procentu ir skiriant jį vis ankstesnės stadijos ŽIV nešiotojams, naujų ŽIV atvejų sumažėja 1,1 procentu. Vienoje iš Kanados provincijų šis skaičius pasiekė 1,2 procentus.
Ankstyvas gydymas – didesnė ekonominė nauda
Panašu, kad ŽIV gydymo pradėjimas ankstyvoje ligos stadijoje naudingas ne tik apsaugant visuomenę nuo viruso plitimo. Jis duoda gerus rezultatus tiek paties infekuotojo sveikatai, tiek ekonominiams šalies rodikliams.
Kitas Pietų Afrikoje atliktas tyrimas nustatė, jog kuo ankstyvesnis gydymas, tuo daugiau generuojama ekonominės naudos. Didžiausia ekonominė nauda sukuriama tada, kai gydymas yra prieinamas visiems, turintiems ŽIV, nepriklausomai nuo jų ligos stadijos ir imuniteto stiprumo.
Mokslininkai prognozuoja, kad ŽIV gydymo skyrimas visiems, nešiojantiems virusą, iki 2050 m. Pietų Afrikoje padės išvengti 3,3 mln. naujų ŽIV atvejų ir padės sutaupyti 30 mlrd. JAV dolerių.
Be to, jie teigia, jog tam, kad pamatytume ekonominę naudą skiriant ankstyvą gydymą, nereikėtų laukti dešimtmečių. Išplėtus gydomųjų ratą ekonominę naudą valstybės pajustų iš karto. Netgi Pietų Afrika, kurioje sergančiųjų ŽIV daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje, lūžio tašką skirdama gydymą visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų ligos stadijos, pasiektų per dešimtmetį.
Lietuvoje gydymas – vėlyvoje ligos stadijoje
Tuo tarpu Lietuvoje, ULAC duomenimis, 2015 metais nustatyti 154 nauji ŽIV atvejai – 35 procentais daugiau nei 2010-aisiais, kai buvo registruoti 116 naujų atvejų. Infekuotieji į skaičius sugula patikrinus vos kelis šimtus atsitiktinių ar rizikos grupėse esančių žmonių įvairių akcijų metu. Iš viso sergančiųjų ŽIV šalyje yra apie kelis tūkstančius, gydomi – keli šimtai gana vėlyvos stadijos ligonių. 2015 m. Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis ŽIV pradėta gydyti 140 pacientų.
Valstybinės ligonių kasos duomenimis, 2014 m. vieno ŽIV užsikrėtusio paciento vienų metų gydymo kaina kompensuojamais vaistais Lietuvoje siekė 5217 eurų. Remiantis profesoriaus Viliaus Grabausko pranešimu, kurį jis skaitė rugsėjo 5 d. vykusiose Sveikatos Forumo konferencijoje, tai maždaug 3 kartus mažiau nei vertė valstybei, kurią sveikas žmogus sukuria per metus (apie 15 tūkst. eurų), neskaičiuojant vertės, kurią sudaro tai, kad nuo ŽIV gydomas asmuo ligos nebeplatina kitiems ir taip apsaugo sveiką visuomenės dalį nuo viruso, o valstybę – nuo naujų gydymo išlaidų.
Gydyti – tik po identifikavimo
Tačiau tam, kad gydymas būtų maksimaliai efektyvus ir užkirstų kelią ligos plitimui, reikalinga identifikuoti kuo didesnį skaičių infekuotojų.
„Gaila, tačiau Lietuvoje nėra duomenų ir mes nežinome, kokia dalis iš infekuotųjų šalyje yra neidentifikuoti“, – sakė asociacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis.
Tuo tarpu mažiau išsivysčiusioms šalims sergančiųjų identifikacija atrodo lengvai įkandamas reikalas. Pavyzdžiui, kad yra užsikrėtę ŽIV žino daugiau nei 90 proc. visų ŽIV infekuotųjų Barbadose, mažiausiai 80 proc. – Brazilijoje. Lotynų Amerikoje ir Karibuose šis skaičius siekia apie 70 procentų. Vietname jau 2012 m. 79 proc. žmonių su ŽIV žinojo, kad yra užsikrėtę.
