Ne veltui pasaulio medikų dėmesys praeitą savaitę krypo į Vilnių, kur vyko Pasaulinės psichiatrų asociacijos (WPA) kongresas „Besikeičianti visuomenė, besikeičianti psichiatrija, besikeičiantis žmogus“. Jame dalyvavo beveik 600 medikų.
Tai, kad iš skirtingų žemynų psichiatrai rinkosi Vilniuje, rodo ir tam tikrą Lietuvos medicinos pripažinimą.
Diskusijos, kuriuo keliu turi eiti psichiatrai, ar būtina naikinti psichoneurologinius pensionus ir uždaras įstaigas, kur gyvena protiškai neįgalūs asmenys, svarbios ne tik Lietuvai.
Daug dėmesio buvo skirta žmogaus teisėms, savižudybių ir smurto prevencija, moterų išnaudojimo pasekmėms, prievartos prieš vaikus ir vaikžudystės prevencijai, priklausomybių gydymui ir alkoholio kontrolei, taip pat naujienoms apie įvairių psichikos sutrikimų diagnozavimą ir gydymą.
Tačiau kai kurie teisiniai aktai dar kelia mūsų gyventojų nepasitikėjimą psichiatrais, pavyzdžiui, Lietuvoje psichiatrai priversti informuoti kitas institucijas apie tai, kad žmogus susirgo depresija.
„Tai – didžiausia mūsų gėda“, - neslėpė prie šio kongreso organizavimo daug prisidėjęs Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentas Alvydas Navickas.
- Ką Lietuvai davė šis kongresas? - paklausiau A. Navicko.
- Toks renginys vyko pirmą kartą. Mums didelė garbė, kad buvo pasirinkta Lietuva.
Į Vilnių atvyko geriausi specialistai, pavyzdžiui, Pasaulinės psichiatrų asociacijos prezidentas profesorius Dineshas Bhugra iš Didžiosios Britanijos, taip pat viceprezidentė profesorė Helena Herman iš Australijos.
Tarp svečių turėjome tokių žvaigždžių kaip psichiatrijos tėvu vadinamas šveicarų medikas Normanas Sartorius, buvęs Pasaulio ir Europos psichiatrų asociacijų vadovas.
Žymiausi pasaulio psichiatrai teikė pasiūlymus Seime mūsų politikams,
nevyriausybinių organizacijų, savivaldybių atstovams apie tai, kaip turi būti stiprinama visuomenės psichikos sveikata.
-Šalyje veikiantys psichoneurologiniai pensionai – tai sovietmečio palikimas. Ar reikia juos uždaryti?
-Visame pasaulyje yra tokių įstaigų. Nors yra dalis ligonių, kurie gyvena pas giminaičius ar kitus žmones, bet tai nereiškia, kad mes turime naikinti psichoneurologinius pensionus. Tai būtų utopija.
Aišku, būtų gražu, jei visuomenė galėtų skirti tiek dėmesio ir nuo ryto iki vakaro prižiūrėti psichikos ligonius, bet taip nėra. Yra ir tokių sunkių ligonių, kurių buvimas šeimoje - didelė našta.
- Kuo skundėsi užsienio kolegos?
- Daugelis jų pripažino, kad mažinimas gydymo įstaigų, skirtų psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, neišėjo į naudą. Didžiosios Britanijos vyriausias psichiatras D. Bhugra pasakojo, kad šioje šalyje kartais reikia ligonį gabenti kelis šimtus kilometrų nuo jo gyvenamosios vietos, kad medikai galėtų jį gydyti, nes aplinkui nėra specializuotos ligoninės.
Daugelis valstybių susiduria ir su pabėgėlių migracija, o jų tarpe taip pat yra asmenų, kuriems būtina psichiatro pagalba. Pavyzdžiui, vokiečių medikai jau siūlo ne mažinti, o didinti psichiatrijos ligoninių skaičių.
– Ar tiesa, kad Lietuvoje daug išlaidų skiriama medikamentiniam gydymui, todėl nebelieka pinigų taikyti psichoterapinės ir socialinės pagalbos modeliams?
– Lietuvoje taip nėra, nes psichiatrija priklauso socialiniams mokslams, o ne biologiniams. Psichikos sutrikimai yra socialinės kilmės. Elgesio sutrikimai – tai pasekmės, todėl turime galvoti apie tai, kaip keisti žmonių santykius, elgesį, įpročius, gyvenimo būdą, o ne gydyti vien vaistais.
– Kongrese svarstyti tokie skaudūs klausimai kaip priverstinis gydymas ir žmogaus teisių pažeidimai. Kokios padarytos išvados?
– Užsienio ekspertai pripažino, kad turime galimybių organizuoti pagalbą, pavyzdžiui, Psichikos sveikatos centrai, turintys taip pat Dienos stacionarus, prisideda prie ligonių bendruomeninio gydymo. Tokio tikslo mes ir siekėme.
Dabar mes susiduria netgi su tokiu reiškiniu, kai atvykęs pas juos pacientas neišsako savo nusiskundimų, o pasako diagnozę. Pavyzdžiui, gydytojas klausia, kuo skundžiasi žmogus, o jis atsako: „Man depresija“. Bet žmogus nesistengia paaiškinti, kaip pasireiškia depresija. Tai rodo, kad gerėja pacientų išsilavinimas.
- Ko mums labiausiai trūksta?
- Trūksta psichiatrų, Lietuva susiduria su priklausomybių ligų
iššūkiais, turime galvoti, kaip šitoje sistemoje galėtume geriau panaudoti kitus specialistus.
Lietuvoje vyksta ligonių didelė diskriminacija. Tai – baisiausias dalykas, kuris vyksta visuomenėje. Dėl tam tikrų psichikos sutrikimų žmogui yra ribojamos galimybės įsigyti vairuotojo pažymėjimą, globoti ar įsivaikinti mažametį.
Niekas nesusimąsto, kad šis žmogus galėjo susirgti depresija vien dėl to, kad negali susilaukti savo biologinių palikuonių. Galbūt tai išgelbėtų jį nuo depresijos.
Jei bent kartą gyvenime žmogus gydėsi nuo depresijos, jis neturi teisės dirbti teisininku, advokatu, policininku, ugniagesiu, gydytoju, slaugytoju, nors jis jau seniai pasveiko.
- Ką užsienio kolegos patarė keisti?
- Kai kurie mūsų teisės aktai tarsi sukurti tam, kad atvykęs į gydymo įstaigą žmogus būtų žalojamas. Tuo tarpu Hipokrato priesaika nurodo, kad gydytojas neturi pakenkti žmogui.
Lietuvoje psichiatrai priversti informuoti kitas institucijas apie tai, kad žmogus susirgo depresija. Tai – didžiausia mūsų gėda.
Dėl šios priežasties žmogus vengia kreiptis į psichiatrus pagalbos, todėl visuomenė darosi ligotesnė.
Pavyzdžiui, žmogų kamuoja nerimo sutrikimas, o šiuo metu tai dažnas negalavimas, vis daugiau tokių atvejų, kai apimtas nerimo žmogus stengiasi sau padėti vartodamas alkoholinius gėrimus arba naudoja priklausomybę sukeliančius vaistus.
Reikia keisti psichiatrijos įvaizdį, ji neturi būti atgrasi, o siekiama. Tik tokiu atveju žmogus turės motyvaciją kreiptis pagalbos.
Bėda ta, kad iki šiol vyrauja požiūris – jei žmogus nueis pas psichiatrą, jis bus ligonis iki paskutinės gyvenimo dienos.
- Jei žmogus turi psichikos sutrikimų ir padaro nusikaltimą, ar liga nėra pretekstas išvengti atsakomybės?
- Tokiu atveju skiriama teismo medicininė ekspertizė. Žmogus gali būti pripažintas nepakaltinamu, dalinai pakaltinamu arba pakaltinamu.
Man tenka konsultuoti Rokiškio psichiatrijos ligoninės pacientus. Čia gydomi visi Lietuvos gyventojai, padarę visuomenei pavojingą veiką ir pripažinti nepakaltinamais.
Daugelis jų svajoja patekti į kalėjimą. Atsidūrus kalėjime būna aišku, kiek ilgai reikės praleisti už grotų. Jų nepaleidžia viltis, kad pavyks anksčiau ištrūkti į laisvę, pavyzdžiui, suėjus pusei laiko nuo paskirtos bausmės.
Tuo tarpu buvimas specializuotoje ligoninėje labai slegia.
- Neseniai Seime buvo siūloma priverstinį gydymą dėl psichikos sutrikimų pratęsti be asmens sutikimo nuo trijų dienų iki savaitės. Buvo aiškinama, kad tokios pataisos padėtų mažoms ligoninėms, kurios neturi teisininkų kreiptis į teismą dėl ligonio privalomojo hospitalizavimo. Ar tai būtų naudinga?
- Uždaryti girtuoklius be jokio teismo į psichiatrijos ligonines - tai klaida. Anksčiau buvo įkurti vadinamieji darbo ir poilsio profilaktoriumai. Juose žmonės jautėsi kaip kalėjime, jie grįždavo namo dar labiau įpykę. Išėjus į laisvę juos kamuodavo tik viena mintis, kaip greičiau išgerti. Taip neišgydysime visuomenės.
