Beveik keturis dešimtmečius tokius ligonius gydantis Vilniaus Antakalnio poliklinikos Psichikos sveikatos centro ir dienos stacionaro vedėjas Gintautas Daubaras (nuotr.) teigė, kad tai, ką jis matė atėjęs dirbti į mediciną, ir kas yra dabar – nesulyginama kaip dangus ir žemė.
Dabar Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydoma apie 600 pacientų, o G.Daubaro praktikos pradžioje būdavo apie pustrečio tūkstančio.
Didelį perversmą Lietuvos psichiatrijoje padarė šiuolaikiniai vaistai. Praėjus 3–5 metams nuo vaistų vartojimo pradžios ligoniai pajunta stabilumą, todėl nebeliko būtinybės jų guldyti į ligoninę.
Tai – atipiniai neuroleptikai, palengvinę pacientų padėtį, sustiprinę viltį pasveikti ir padėję jiems grįžti į visuomenę.
Svarbu ir tai, kad 1997 metais šalyje buvo įkurti psichikos sveikatos centrai, kur žmonės gydomi ambulatoriškai.
– O kaip pasikeitė santykiai tarp ligonio ir psichiatro?
– Daug kas priklauso nuo specialisto. Man visada patinka kalbėti apie darbingumą. Tai – vienas sveikumo rodiklių.
Jei jis sugeba dirbti, yra savarankiškas, mėgsta kokią nors veiklą, tai rodo – psichikos liga nesunaikino jo asmenybės.
– Kokių atsirado naujų paslaugų?
– Dabar nebūtina uždaryti psichikos liga sergančiojo ligoninėje, kur ant langų grotos, nėra durų rankenų.
Prieš penkerius metus šalyje pradėjo veikti dienos stacionarai, kur žmonės gali lankytis 30 dienų.
Jei pablogėjo savijauta, jie čia gali ateiti rytą, o po 6 valandų grįžti namo.
Poliklinikoje turime psichologų tarnybą. Pas mus veikia užimtumo kabinetai, taip pat relaksacijos, muzikos terapijos kabinetai. Turime ką pasiūlyti ir pacientams, kurie nori pakeisti namų aplinką, atsikratyti emocinės įtampos, – tai dar viena terapijos rūšių.
Ilgai sergantys psichikos liga asmenys neretai praranda tam tikrus įgūdžius, pavyzdžiui, nemoka planuoti biudžeto, nežino, kaip pasigaminti maisto. Čia jie daug ko mokosi iš naujo.
– Ko siekia gydytojas, bendraudamas su ligoniu?
– Sunku panaikinti ligos priežastį, jei ji nulemta gentiškai. Pagrindinis tikslas – išvengti ligos paūmėjimų, kurie neretai būna susiję su netaisyklingu vaistų vartojimu, netgi vaistų atsisakymu.
Apie 50–60 proc. pacientų nesilaiko vaistų vartojimo taisyklių.
Jei pavyksta įrodyti, kad vaistų vengimas susijęs su pablogėjusia savijauta, dėl kurios tenka gultis į ligoninę, pacientai stengiasi nedaryti klaidų.
Kai pacientą ir gydytoją sieja pasitikėjimas, būna mažiau tokių atvejų.
