– 2022 m. gruodžio 29 d. apgynėte daktaro disertaciją „Kompleksinės medicininės reabilitacijos poveikis gydant paauglių nespecifinį apatinės nugaros dalies skausmą“ medicinos mokslo krypties daktaro laipsniui gauti. Papasakokite apie atliktą tyrimą.
– Pastaruosius porą dešimtmečių žmonės yra vis sėslesni, nepakankamai fiziškai aktyvūs, o sėslus gyvenimas turi tam tikrų nepageidaujamų pasekmių. Viena iš jų – nugaros skausmai. Su jais susidūriau dar rezidentūroje – ieškojau būdų kaip padėti su nugaros skausmais susiduriantiems suaugusiems. Su šia problematika susijusia tema rengiau ir baigiamąjį rezidentūros darbą.
Vėliau pradėjau dirbti VU Santaros klinikų Vaikų ligoninėje ir pamačiau, kad su nugaros skausmo problema susiduria daug vaikų. Pradėjau ja intensyviai domėtis. Tuo metu vaikų nugaros skausmus nagrinėjančių kokybiškų mokslinių straipsnių buvo katastrofiškai mažai. Kai ėmėme svarstyti, ar imtis šios temos nagrinėjimo, dėl informacijos stokos kilo klausimas – ar ši tema tokia paprasta, kad visi apie ją viską žino ar ji tokia sudėtinga, kad ne kiekvienas ją ryžtasi pradėti tyrinėti?
Tai paskatino į šią temą gilintis dar labiau. Ilgainiui paaiškėjo, kad vaikų ir suaugusiųjų nugaros skausmų priežastys yra visiškai skirtingos. Taigi, pradėjome ieškoti galimybių, kaip galėtume vaikams padėti.
Pastebėjome, kad su didžiausiu nugaros skausmų protrūkiu susiduria 14–16 metų vaikai. Įdomu tai, kad vaikystėje patyrusiems stiprius nugaros skausmus, ši problema yra linkusi atsikartoti suaugus (vienas iš svarbiausių rizikos veiksnių), skausmas intensyvesnis, jį sunkiau valdyti, turi polinkį tapti lėtiniu.
Taip pat paauglių nespecifinis apatinės nugaros dalies skausmas būna labai intensyvus ir atsparus medikamentiniam gydymui. Nors skausmą kelianti priežastis skiriasi, tačiau suaugus tokie pacientai jau turi pirminę skausminę patirtį, greičiau identifikuoja ir labiau katastrofizuoja skausmą.
Po truputį rinkdami medžiagą, tyrinėdami pacientus, kartu su prof. Juozu Raistenskiu pradėjome dalintis tuo, ką atradome su visuomene ir moksline bendruomene – užgimė keletas rimtesnių straipsnių ir ši disertacija.
– Kuo ši tema yra aktuali visuomenei? Kuo svarbūs Jūsų atlikto tyrimo rezultatai?
– Disertacijoje gvildenome klausimą – kiek efektyvi medicininė reabilitacija? Kiek trunka jos poveikis? Ar užtenka 5 kartus mankštą padaryti, ar reikalingas visas fizinių pratimų kompleksas, kurį reikės daryti visą likusį gyvenimą? Mums buvo svarbu išsiaiškinti, kurios medicininė reabilitacijos metodikos – pavienės ar kompleksinės – yra efektyvesnės ir turi ilgiau trunkantį nuskausminamąjį efektą.
Tyrimas parodė, kad nepriklausomai nuo to, kokia medicininės reabilitacijos praktika yra taikoma, svarbiausia – judėjimas. Mūsų tyrimas parodė, kad kompleksinė reabilitacija leidžia vidutiniškai 5 dienomis greičiau ir efektyviau sumažinti nugaros skausmą. Kadangi mes kalbame apie vaikus – kiekviena diena yra svarbi. Kuo greičiau sumažiname skausmą, tuo greičiau galime vaiką grąžinti į kasdienę, jam įprastą, veiklą.
Tam, kad pasiektume mus tenkinančius tikslus, medicininei reabilitacijai reikia skirti bent 16 dienų. Svarbu pažymėti, kad niekada neturime užmojo visiškai sustabdyti skausmo. Mūsų tikslas – sumažinti skausmą tiek, kad pacientas galėtų be didelio diskomforto gyventi visavertį gyvenimą. Kuo greičiau vaiką grąžiname į įprastą gyvenimą, tuo mažiau problemų – įskaitant socialinių ir psichologinių – vėliau tenka spręsti.
– Minėjote, kad ėmęsis nagrinėti šią temą greitai susidūrėte su informacijos stygiumi. Jeigu palygintumėte situaciją anuomet ir dabar – kaip ji pasikeitė?
– Anuomet literatūros šaltinių kokybė buvo ganėtinai žemo lygmens. Negalėjome ja remtis, kad vienareikšmiškai atsakytume į vieną ar kitą klausimą apie paauglių nugaros skausmus. Tačiau man pradėjus studijuoti doktorantūroje, pradėjo atsirasti vis daugiau rimtų straipsnių. Ko gero mokslo bendruomenė skyrė daugiau dėmesio vaikų nugaros skausmų problematikai.
Mokslo tiriamasis darbas neišvengiamai užtrunka. Pirmiausiai reikia suformuluoti idėją, gauti leidimus jai nagrinėti, atlikti statistinę duomenų analizę tam, kad galėtume teigti, jog veiksmas ir atoveiksmis yra susiję, jog tai nėra atsitiktinis radinys. Džiugina tai, kad mūsų darbo išvados atitiko didžiųjų apžvalgų duomenis. Žinoma, su tam tikromis galimomis paklaidomis
– Jeigu turėtumėte galimybę grįžti atgal, ar šį doktorantūros nuotykį kartotumėte?
– Doktorantūra, mano atveju, buvo nuotykis. Didžiulis, smagus nuotykis. Labai norėjau į ją įstoti. Su prof. J. Raistenskiu net nelaukėme, kol būsiu priimtas į doktorantūrą – veiksmus, reikalingus disertacijos darbo rengimui, pradėjome įgyvendinti iš anksto. Tai padėjo įstoti.
Buvo ir lengvų, ir sunkių dienų, bet man, linkusiam į mokslą, buvo smagu. Smagu atrasti problemą, ją nagrinėti, ieškoti priežasčių, analizuoti, pavyzdžiui, ar mes galime padaryti taip, kad nugaros skausmai neatsikartotų? Arba paveikti taip, kad skausmai sumažėtų ir pacientas greičiau pasveiktų? Tai man buvo visada įdomu.
Apskritai, ši kelionė man nebuvo sudėtinga. Aš turėjau labai puikų darbo vadovą, kuris, jeigu tik sugalvodavau ką nors kitokio nei įprasta, manęs klausdavo – o kaip tu tai padarysi? Jeigu tai įmanoma padaryti – darykime. Tuomet pagalvodavau ir suprasdavau, kad to padaryti išties negali – matyt, ta ilgametė profesoriaus patirtis vis tiek suteikia tam tikrų įžvalgų, kurių pradedantys mokslininkai dar neturi arba į problemą žvelgia per daug globaliai.
Doktorantūra yra procesas. Pradedame nuo mokslo paradigmos, medicininės biostatistikos mokymosi, supratimo, ką vienas ar kitas skaičiukas rodo, kaip jį surasti ir įvertinti... iki to, kaip pateikti rezultatus, juos pristatyti, parengti straipsnį, kad jis būtų įdomus ne tik tau, bet ir žmogui, kuris su medicina neturi nieko bendro. Doktorantūros studijos išmoko nuoseklumo ir suteikia reikiamų žinių, be kurių galimybė įvelti tyrimo klaidų, kurių taisymas daug kainuos fizine ir psichologine prasmėmis (arba bus netgi neįmanomas), potencialiai labai didelė.
– Kokį patarimą sau, kaip pirmakursiui doktorantui, duotumėte?
– Patarčiau neskubėti. Reikia apgalvoti kiekvieną žingsnį – kokią problemą nagrinėji, kodėl nagrinėji? Ar ją nagrinėji todėl, kad kažkas pasakė apie jos svarbą? Ar ji yra tau įdomi? O gal mokslinė literatūra rodo, kad ji aktuali? Viena vertus, 4 metai atrodo – labai daug. Kita vertus, tai labai trumpas laiko tarpsnis, todėl reikia apgalvoti greitai, bet iš esmės, ką, kodėl ir kaip darai. Taip pat neužtenka suprasti problemos svarbos, svarbiau suprasti, ar ją įmanoma išspręsti.
Kolegoms, kurie planuoja stoti į doktorantūrą, siūlyčiau nelaukti kol įstos, o pradėti pasirinktą tematiką nagrinėti iš anksto, turėti tam tikrą įdirbį. Neužtenka vien noro įstoti. Doktorantūra kaip vienas iš mokslininko žingsnių turi būti labai rimtai apgalvotas, subrandintas.
