Kineziterapija – ir po traumų, ir sergant lėtinėmis ligomis
Viena dažniausių ligų, su kurios pasekmėmis kovojant prireikia kineziterapeutų pagalbos, Lietuvoje yra insultas. „Ištikus insultui dažniausiai pažeidžiama viena kūno pusė ir tada jau judėjimo funkcijos atkūrimui prireikia ne tik kineziterapijos, bet ir visos reabilitacijos komandos“, – sako licencijuota kineziterapeutė, Vilniaus universiteto Sveikatos ir sporto centro sveikatinimo programų specialistė Eglė Draugelytė.
Vien paties žmogaus pastangų atgauti ar bent pagerinti savo fizinę formą nepakanka ir patyrusiems nugaros smegenų pažeidimus, gyjantiems po sunkių traumų ir operacijų, sergantiems Parkinsono liga, išsėtine skleroze ar cerebriniu paralyžiumi.
Pasak kineziterapeutės, tikrai ne visais atvejais fizinę būklę pavyksta atstatyti 100 procentų, ir dažnai ta santūri prognozė žinoma dar nepradėjus reabilitacijos. „Bet didelė vertybė yra nors iš dalies žmogų sugrąžinti į darbo rinką ar bent jau sukurti komfortiškesnio gyvenimo galimybę“, – komentuoja E. Draugelytė. Kitas atvejis – pagalba vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems, ilgėjant gyvenimo trukmei, vienam ar kitam etape dažniausiai irgi prireikia pagalbos susigrąžinant mobilumą.
„Jeigu sutrikimai lengvesni, žmogus yra sąmoningas ir pajėgus kontroliuoti savo judesius, suvokia užduotis, reabilitacijos procesas paprastesnis. Bet kai žmogus patiria tokias sudėtingas būkles kaip poinsultinė, atliekant reabilitacines mankštas jam neišvengiamai reikia pagalbos iš šalies.
Specialistas turi rūpintis tinkama paciento galūnių fiksacija, taisyklingu judesių atlikimu, o jei šis pats nepajėgia, terapeutas už jį ir pabaigia judesį – tam, kad būtų suformuotas ir įtvirtintas taisyklingas judesio stereotipas“, – aiškina E. Draugelytė. Pasiekti laukiamam rezultatui prireikia ne tik daugybės užsiėmimų, valios, bet ir fizinių jėgų. Ir, kaip atkreipia dėmesį kineziterapeutė, – ne tik paciento, bet ir juo besirūpinančio specialisto jėgų.
Reabilitacija – fizinis išbandymas ne tik pacientui
Kaip tik todėl taip vertinami pacientų reabilitacijai pasitelkiami įvairūs, bent iš dalies specialistų rankas pakeičiantys įrenginiai. Įvairaus lygio reabilitacijos įrenginius turi visos tam deleguotos ligoninės.
„Reabilitacijos iššūkius labai svarbu įvertinti ne tik iš ligonio, bet ir iš terapeuto perspektyvos, – sako E. Draugelytė. – Kineziterapeutams per užsiėmimus ir šiaip tenka panaudoti nemažai jėgos, o ką kalbėti apie tuos atvejus, kai sutrikusią judėjimo funkciją turintys pacientai įgiję ir antsvorio. Tada ypač naudingos Lietuvą jau pasiekiančios modernios technologijos, robotika, kurios padeda ne tik pakelti ir prilaikyti pacientą, bet ir atlikti drauge kartotinius judesius, fiksuoti judesį ir koreguoti jį tam, kad būtų pasiektas didžiausias efektas.“
Kartu su Palangos reabilitacijos ligoninės ir Valakupių reabilitacijos centro atstovais E. Draugelytė dalyvavo stuburo klinikos „Sanus Axis“ naudojamų medicininės įrangos gamintojų „BTL industries“ įrenginių pristatyme. Mažiau nei pusę metų reabilitacijas su jais atliekanti klinika jau prisirinko sėkmės istorijų, leidžiančių ambicingai kalbėti apie tikslą – per metus ant kojų pastatyti ar bent jau gyvenimą palengvinti 50–70-čiai sudėtingiausias judėjimą varžančias diagnozes turinčių pacientų.
Klinikoje lankosi ir kuo greitesne bei sėkmingesne sportininkų reabilitacija suinteresuotų šalies didžiausių sporto klubų atstovai, bet klinikos manualinės terapijos specialistas Sergii Ratushnyi pirmiausia pasakoja apie ant kojų pastatytą Ingą.
Šiai daugybines traumas per avariją patyrusiai moteriai medikai nebežadėjo galimybės pakilti iš ratelių, bet šiandien į reabilitacijos užsiėmimus klinikoje ji savarankiškai atvyksta automobiliu ir džiaugiasi galėdama dalį buities darbų atlikti stovėdama. Klinika dabar turi ir mažametį pacientą, sergantį cerebriniu paralyžiumi. Berniuko atveju sėkmė matuojama kitaip – mažiau įtemptomis galūnėmis, pozityvesne nuotaika ir ramiu, giliu ne tik vaiko, bet ir jo mamos miegu – kai skausmas nebekankina naktimis, aiškina S. Ratushnyi.
Ant svarstyklių – „auksinės rankos“ ir modernios technologijos
E. Draugelytė pripažįsta – dauguma moderniausios reabilitacijos įrangos šiuo metu keliauja ne į valstybines ligonines, o į privačias klinikas: „Valstybinėse medicinos įstaigose inovatyviausia įranga atsiranda šiek tiek vėliau – joms reikia daugiau pagrindimo, pacientų pasiekiamo progreso įrodymų, nes visgi tai didelės investicijos. Bet neabejoju, kad ir ten ji atkeliaus“.
Kineziterapeutė atkreipia dėmesį ir į kitą problemos pusę – vyresnioji karta modernią šiuolaikinę techniką linkusi vertinti skeptiška ir labiau vertina „auksinių rankų“ specialistus. Bet ji neabejoja, kad visai kitoks nusiteikimas bus matomas, kai kineziterapijos, reabilitacijos paslaugų prireiks šiandieniniam jaunimui ar 40–50-mečiams – šie pagalbą mechanine ar robotizuota įranga laikys jau natūraliu, tinkamu metodu.
Ką jau kalbėti apie vaikus, kuriems ir šiandien inovatyvi reabilitacijos įranga veikia kaip stimulas įsitraukti į gydymosi procesą. Anot E. Draugelytės, juos labai motyvuoja kaip žaidybinis elementas jau šiandien pasitelkiami virtualios realybės įrenginiai, kurie galėtų būti derinami ir su išmaniomis robotinėmis technologijomis.
Kaip kineziterapeutai tampa grožio specialistais
Technologijų progresu grįstai perspektyvai ruošiami ir būsimi kineziterapeutai, kuriems dar studijų metu akcentuojama, kad nėra universalaus, nekintamo žinojimo –pabrėžiama, būtinybė domėtis naujomis tendencijomis, naujomis praktikomis.
„Lietuva tikrai turi prieigą prie didelių šiuolaikinių informacinių šaltinių, aukštosios mokyklos studentus į juos nukreipia, ir matyti rezultatas – studentai jau ir mokslinius darbus rašo būtent apie moderniausią reabilitacijos įrangą“, – pasakoja pašnekovė. Ji tiki, kad nuo to, ar mokslas nepralenks gydymo įstaigų realybės, reikšmingai priklausys, ar kasmet paruošiamos pakankamai gausios kineziterapeutų ir ergoterapeutų gretos nesubyrės ieškodamos lengvesnių darbų.
„Naujų specialistų apsisprendimas dėl tolesnio gyvenimo kelio didele dalimi priklauso nuo to, kur pasitaiko nueiti dirbti, – sako E. Draugelytė. – Tikrai yra daug intensyvaus, sunkaus, fizinio darbo, ir specialistui reikia ne vienų metų, kad išmoktų dirbti ergonomiškai, tausojant savo kūną – taip, kad vieną dieną pats netaptų savo profesijos brolių pacientu. Todėl taip svarbu, kad valstybė ir reabilitacijos įstaigų vadovai galvotų apie priemones, galinčias palengvinti jų darbą, diversifikuotų jų užduotis taip, kad jauni specialistai nenorėtų iš šios strategiškai svarbios srities pabėgti, pavyzdžiui, į grožio sektorių...“
Vis dėlto technologinio progreso ir moderniausių reabilitacijos įrenginių kineziterapeutė siūlo nevertinti kaip vienintelio sprendimo ir stebuklingos piliulės. Tai yra jau turimų reabilitacijos priemonių papildymas. „Pasaulyje jau sukurta technologijų, kurios leidžia savarankiškumo turėti net tiems, kurie kompiuterius ar vežimėlį gali valdyti tik akimis ar smegenimis. Sveikatos priežiūros specialistų užduotis tikslingai iš didelės pasiūlos pasirinkti reabilitacines priemones, kurios būtų naudingos kuo didesniam spektrui pacientų, – sako E. Draugelytė.
