Jeigu būtume susitikusios prieš metus, Rita būtų atrodžiusi taip, kaip įsivaizdavau, – tuomet ji sunkiai judėjo, šlubavo, o rankas išsiklaipiusiais sąnariais slėpė nuo kitų.
O šiandien 39 metų vilnietė drąsiai šypsosi gyvenimui. Kas jį taip pakeitė?
Rita pasakoja savo istoriją. Liga ją užklupo netrukus po trisdešimtmečio jubiliejaus. Moteris pajuto, kad vis sunkiau lankstosi rankų pirštai. Ypač rytais būdavo sunku atidaryti duris, atsipjauti duonos. Įdienojus pirštai išsijudindavo, o kitą rytą vėl būdavo sustingę.
Rita nedelsė – suskubo pas gydytojus ir sužinojo, kad jos gyvenimo pakeleiviu tapo reumatoidinis artritas. Liga, kuria, atrodė, serga tik vyresnio amžiaus žmonės.
Moteris pradėjo gerti paskirtus vaistus, išbandė akupunktūrą, nepraleisdavo progos pasigydyti sanatorijoje. „Nestovėjau vietoje”, – sako Rita, nuo pat pradžių ieškojusi būdų, kaip palengvinti savo dalią.
Tuo metu liga nebuvo didelė kliūtis gyventi, išskyrus tai, kad ji neleido išsipildyti svajonei – susilaukti trečio vaikelio. Bet susitaikiusi su mintimi, kad pakaks ir dviejų jau augančių sūnų, Rita nurimo.
Kelerius metus liga neprogresavo, kol moteris nepatyrė ilgalaikio streso – vienu metu jai teko didelis darbų krūvis, ji pervargo, ir artritas smogė nauja jėga.
„Ši liga – kaip akmuo, riedantis nuo kalno.
Kai jis įgauna pagreitį, pradeda riedėti labai greitai. Kai įsibėgėja artritas, sąnariai ima dilti labai greitai”, – pasakoja Rita, kuriai liga labiausiai sugraužė čiurnų ir plaštakų sąnarius.
Jauna moteris pradėjo šlubuoti. Kad nesustingtų sąnariai, reikia judėti, o ji judėti nebegalėjo – kiekvieną judesį kaustė skausmas, žengdama kiekvieną žingsnį ji turėjo prašyti pagalbos. Dėl to ne mažiau skaudėjo ir širdį.
Liga darėsi vis akivaizdesnė – moteris šlubavo, ligai pažeidus plaštakas rankų pirštai pasisuko į šonus. Tai nuslėpti buvo vis sunkiau. Peržiūrėjusi to meto savo nuotraukas Rita pastebėjo, kad fotografuodamasi ji rankas arba sukišdavo į kišenes, arba slėpdavo už nugaros.
Vilnietė ryžosi dviem operacijoms – vienos metu buvo ištiesinti pirštai, o per kitą čiurna sutvirtinta metalo plokštele.
Operacijos jaunai moteriai buvo tikras smūgis. „Iki jų net nemaniau, kad liga gali kirsti taip skaudžiai”, – atvirai pasakoja Rita.
Tačiau ligos paūmėjimas davė ir naudos – dėl to buvo pakeistas gydymas. Šiemet vasarį moteriai buvo skirta vadinamoji biologinė terapija.
„Jau po trečios dozės pajutau, kad mano gyvenimas krypsta kita linkme – vaistai pašalino visus požymius, kurie trikdė kasdienę veiklą, trukdė pačiai pasirūpinti savimi.
Biologinė terapija man suteikė laisvę vaikščioti, užsiimti namų ruoša, keliauti. Žinoma, keliauti tiek, kiek nori mano šeima, dar negaliu, bet tai man tarsi antrasis gyvenimas”, – džiaugiasi moteris.
Jeigu šie vaistai būtų buvę skirti anksčiau, ar tai būtų pakeitę Ritos gyvenimą?
„Tikriausiai man nebūtų tekę patirti tų dviejų operacijų. Kiek domėjausi, pavyzdžiui, Švedijoje, biologinė terapija skiriama vos žmogui susirgus”, – sako dabar į ligonę visai nepanaši moteris.
Rita džiaugiasi sulaukianti daug pagalbos ir paramos iš savo abiejų sūnų, vyro. Palaikymo ji sulaukė ir darbe. „Čia vertinami darbo rezultatai, o jiems mano liga neturėjo įtakos”, – sako moteris.
Tačiau ji nelinkusi viešintis, tad apie jos ligą žino tikrai ne visi, su kuriais tenka dirbti: „Gailesčio, užuojautos man nereikia. Geriau jaučiuosi būdama lygi su visais.”
Vilnietės Ritos ligos požymiai klasikiniai. Reumatoidinis artritas dažniausiai prasideda riešų ir rankų pirštų sąnarių sustingimu, skausmu, tinimu, o ilgainiui apima daugelį sąnarių.
„Kur kas rečiau liga apima stambius sąnarius ar ilgesnį laiką tęsiasi tik vieno ar dviejų sąnarių uždegimas”, – pasakojo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Reumatologijos klinikos vadovė profesorė Asta Baranauskaitė.
Pasak jos, dažnai būna, kad uždegimas po kurio laiko aprimsta, o vėliau pasikartoja.
Tačiau kiekvienas ligos paūmėjimas palieka negrįžtamų sąnarių sužalojimo pėdsakų.
– Ar iš tikrųjų reumatoidiniu artritu moterys serga dažniau nei vyrai?
– Taip, moterys šia liga serga bent du kartus dažniau. Tam įtakos turi hormonai.
Šiuo metu reumatoidinis artritas laikomas dažniausia uždegimine sąnarių liga – ja serga 0,5–1 proc. gyventojų.
Ligą lemia genetinis polinkis: kai kuriose Amerikos indėnų gentyse sergamumas ypač didelis, o Afrikos regionuose ja visiškai nesergama. Genetinį polinkį patvirtina ir dvynių studijos, atskleisti kai kurie reumatoidinio artrito genetiniai žymenys.
Įtakos turi ir aplinkos veiksniai – rūkymas, vitamino D, vario ir seleno stoka, be to, su reumatoidinio artrito išsivystymu siejamas sunkus fizinis darbas, oro tarša.
– Kaip liga vystosi toliau? Ar ji apriboja tik laisvę judėti?
– Pamažu išsivysto sąnarių deformacijos, sausgyslių silpnumas, raumenų nykimas, kaulų retėjimas, dėl to žmogaus judesiai tampa riboti, sunku judėti.
Liga pažeidžia ne tik laisvę judėti – gresia ir įvairūs vidaus organų pažeidimai.
Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, pacientus Lietuvoje kur kas dažniau kamuoja sąnarių uždegimas, daugelis suserga būdami darbingo amžiaus ir dėl ligos praleidžia vidutiniškai 31 darbo dieną per metus.
Tai dešimt kartų viršija išsivysčiusiose Europos šalyse gyvenančių tokių pat pacientų laikinojo nedarbingumo vidutinę trukmę ir trigubai – mūsų šalies vidurkį.
Dėl to Lietuvoje išmokos socialinėms kompensacijoms šiems pacientams siekia 390 milijonų litų per metus.
– Ar tai reiškia, kad ligoniai Lietuvoje nėra tinkamai gydomi? Ar vaistai gali padėti sulėtinti ligos progresavimą?
– Gydymo tikslas – nuslopinti sąnarių uždegimą, pasiekti ligos atoslūgį. Nuslopinti uždegimą tapo įmanoma jau praėjusio amžiaus viduryje, kai atsirado nesteroidinių vaistų nuo uždegimo ir gliukokortikoidų, tačiau šie vaistai pasižymi ypač dideliu toksiškumu.
Vėliau atsirado geriau toleruojamų preparatų, slopinančių uždegimą.
Tačiau tiktai pastaruoju dešimtmečiu tapo įmanoma numalšinti ligą – tai lėmė molekulinės biologijos progresas.
Šiandien pripažįstama agresyvaus gydymo strategija – būtina anksti nustatyti ligą ir neatidėlioti gydymo, taip pat ir naujausiais biologiniais preparatais.
Tai leidžia numalšinti ligą, kol uždegimas dar nėra išplitęs ir sąnario kremzlė ir kaulas tebėra nesužaloti.
Įrodyta, kad tokio gydymo rezultatai yra ilgalaikiai, o išlaidos atsiperka. Ligos pradžioje biologinių preparatų ir vaistų nuo uždegimo gavusiems pacientams liga atsitraukia ir nesugrįžta keletą metų po to, kai gydymas biologiniais vaistais nutraukiamas.
– Ar gydytojai Lietuvoje turi laisvę skirti tai, kas geriausiai tinka ligoniui?
– Pirmieji biologiniai vaistai Lietuvoje atsirado prieš dešimtmetį. Tačiau negalime jų skirti visiems, kam jų reikia, – labai griežti pacientų atrankos reikalavimai leidžia jų skirti tik tiems, kurie jau turi neįgalumą.
Skaudžiausia, kad naujas ir efektyvus gydymas visai neprieinamas ką tik susirgusiems žmonėms. Nors šiandien sutaupome lėšų, skirtų gydyti, ateityje užprogramuojame milžinišką ilgalaikių išmokų neįgaliesiems naštą.
Dabar atsirado dar keletas biologinių vaistų, nutaikytų į kitus taikinius, tokius kaip uždegimą stimuliuojantis interleukinas 6, B limfocitų paviršiuje esantis antigenas CD20. Gydymo galimybės plečiasi, bet tik teoriškai.
Lietuvoje per dešimt metų niekas nepasikeitė.
Gydyti pacientus šiuolaikine biologine terapija jokių galimybių nėra, nes ligonių kasos nuperka tik patį pigiausią vaistinį preparatą. Taip užkertamas kelias gydytojui parinkti pacientui tinkamiausią biologinę terapiją.
Lietuvoje, palyginti su Europos Sąjungos šalimis ar su artimiausiomis kaimynėmis Latvija ir Estija, moderniais vaistais gydoma mažiausiai pacientų. Biologinės terapijos prieinamumas Lietuvoje dešimt kartų mažesnis nei kitose Europos Sąjungos šalyse.
Biologiniai vaistai mūsų šalyje perkami centralizuotai, nuperkamas tik vienas, pigiausias, preparatas.
Jeigu pacientas jam yra alergiškas, jeigu jis negali šiuo medikamentu gydytis dėl šalutinio poveikio ar vaistai jam nepadeda, nėra numatyta jokio mechanizmo, leidžiančio gydytojui skirti kitą preparatą.
– Kaip pasikeistų ligonio gyvenimas, jeigu jis gautų geriausiai jam tinkantį preparatą? Ar jis galėtų dirbti, atgauti prarastas funkcijas?
– Reumatoidinis artritas – negailestinga diagnozė, pasmerkianti žmogų skausmui, atimanti galimybę judėti, priverčianti tapti našta visuomenei.
Jeigu šiuolaikinių biologinių vaistų skiriama esant ankstyvai ligos stadijai, septyniems iš dešimties pacientų per 24 savaites liga nurimsta, pasitraukia. Šie žmonės gali gyventi visavertį gyvenimą.
Biologiniai preparatai padeda ir tiems, kurių liga pažengusi. Ji padeda atgauti prarastas funkcijas, grąžinti darbingumą.
Ir žmogus laimingas, ir visuomenei nereikia išlaikyti neįgalaus žmogaus. Ar tai yra maža nauda?
Ligoniams padeda ir bendravimas
Ona Telyčėnienė
Lietuvos artrito asociacijos prezidentė
„Lietuvoje yra apie 12-13 tūkstančių žmonių, sergančiu reumatoidiniu artritu. Tai liga, dėl kurios žmonės dažniausiai tampa neįgalūs. Per 10 šios ligos metų neįgaliais tampa maždaug pusė ligonių.
Liga žmones paveikia skirtingai. Vieni užsidaro tarp keturių sienų ir nenori niekam lįsti į akis, dalytis skausmu. Ne vieno ligonio palydove tampa depresija.
Bet yra nemažai tokių, kurie neslepia savo negalios, nesigėdija paprašyti kitų pagalbos, patys stengiasi kuo ilgiau būti naudingi, likti aktyvūs.
Vienas efektyviausių vaistų ligoniams – bendravimas. Tokią galimybę jiems teikia artrito bendrijos ir jas vienijanti asociacija. Sąskrydžiai, seminarai, konferencijos – tai puiki galimybė pasidalyti patirtimi, rūpesčiais ir džiaugsmais.
Vakar, spalio 12-ąją, minėjome Pasaulinę artrito dieną. Jos tikslas – atkreipti sveikatos politikų dėmesį į artritą, suteikti ligoniams kuo daugiau informacijos apie šią ligą, gydymo galimybes. Ligonių bendrijos dar veikia ne visuose miestuose, todėl ragintume sergančiuosius burtis.”
