– Kokios priežastys lemia tai, jog insultas yra viena dažniausių mirties priežasčių? Ar galime sakyti, jog juo suserga vis jaunesnio amžiaus žmonės?
A. Puodžiukynas: Tam tikra prasme taip. Žinoma, insultą lemia įvairios priežastys. Aš, kaip aritmologas, sakyčiau, kad lemia ne vien prieširdžių virpėjimas, yra ir kraujagyslinės priežastys. Matote, koks yra gyvenimo tempas, žmonės neturi laiko skirti savo sveikatai, nekontroliuoja arterinio kraujo spaudimo, ir, iš tikrųjų, insultas gali ištikti vis jaunesnius žmones, ypač tuos, kurie nepastebi, nesigydo. Gali būti išvengta daugybės situacijų, kadangi medicinos priemonės šiais laikais yra puikios, jos gali labai daug duoti žmogui.
– Vis dėlto insultas – tai tarsi vyresnių žmonių liga. Naujausių tyrimų duomenimis, kas ketvirtas vyresnio amžiaus žmogus patiria prieširdžių virpėjimą, o tai labai padidina insulto riziką.
A. Aidietis: Išties fiksuojamas susirgimų prieširdžių virpėjimu didėjimas. Šiuo metu su šia liga susiduria iki 1 proc. visuomenės, prieširdžių virpėjimas ištinka kas ketvirtą vyresnio amžiaus žmogų, vyresnių nei 80 m. žmonių šia liga serga 20 proc. O prieširdžių virpėjimas yra viena iš dažniausių priežasčių, sukeliančių insultą.
A. Puodžiukynas: Vyresniame amžiuje, žinoma, prieširdžių virpėjimo tikimybė, rizika didėja, todėl ir mes, gydytojai, kalbėdami pasauliniuose kongresuose, pabrėžiame, kad tų susirgimų, deja, tiktai daugės. Nemanau, kad mes blogiau gydome, atvirkščiai, todėl, kad mes gydome vis geriau, žmonės gyvena vis ilgiau. Sakykime taip: su amžiumi vis daugiau pražilusių žmonių, lygiai taip pat su amžiumi didėja ir prieširdžių virpėjimo rizika.
– Kas yra prieširdžių virpėjimas? Kaip žmogus gali atpažinti šį širdies darbo sutrikimą? Kada reikėtų kreiptis į medikus?
A. Puodžiukynas: Kadangi kalbame apie prieširdžių virpėjimą, pirmiausia, reikia nepražiopsoti, kad jums yra sutrikęs ritmas. Žinoma, pavieniai permušimai gali būti ir jauniems, ir sveikiems žmonės, tai gali nekelti didelės grėsmės, tačiau jeigu žmogus pajaučia, kad nei iš šio, nei iš to jo širdis pradeda plakti tankiai, chaotiškai, neritmingai, po tam tikro laiko tai gali savaime praeiti, žmogus gali galvoti, kad nieko ypatingo neatsitiko. Tačiau prieširdžių virpėjimas nėra tik nemalonus širdies ritmo sutrikimas: nemalonu, kai širdis vartaliojasi, nemalonu, kai jinai plaka labai tankiai, tačiau didžioji bėda yra tai, kad prieširdis, kai jis susitraukinėja nepilnavertiškai, neišstumia iš savęs kraujo, jis gali užsistovėti, gali susiformuoti krešuliai. Todėl pajutus tą neritmingą širdies susitraukimą, pirmiausia, reikia nepatingėti nueiti pas gydytoją į artimiausią sveikatos priežiūros punktą, tiesiog užsirašyti kardiogramai, kad žmonės matytų, kas ten darosi.
– Kokie žmonės turi atidžiausiai stebėti savo širdies darbą, norėdami apsisaugoti nuo prieširdžių virpėjimo bei insulto?
A. Puodžiukynas: Žinoma, padidinta rizika pasižymi tie, kurie turi arterinę hipertenziją, serga cukriniu diabetu. Tromboelbolijų rizikai tiesioginę reikšmę turi ir pats amžius, jeigu iki 65 m. ta rizika yra santykinai mažesnė, tai virš 65 m. – ji automatiškai yra didesnė, virš 75 metų tikimybė yra dar didesnė. Tai jokiu būdu nereiškia, kad gyvenimas sustoja, žmogus, žinoma, turi ir gali gyventi toliau gyventi visavertį gyvenimą, tačiau jis turi imtis apsaugos priemonių. Aš kartais juokauju: į automobilio variklį reikia kartais pilti tepalo, nors ir gaila pinigų ir, atrodo, nereikėtų, tačiau, jeigu norime, kad tas variklis suktųsi tyliai, ramiai ir gražiai, tepalo reikia pilti, nieko nepadarysi.
– Kokias naujoves medicinos mokslas taiko insulto profilaktikai?
A. Aidietis: Kalbant apie prieširdžių virpėjimą ir su juo susijusį insultą, galima pasakyti, kad tinkamai vartojant kraujo krešumą mažinančius vaistus, insulto tikimybę galime sumažinti dviem trečdaliams potencialių pacientų. Visgi minėtus medikamentus gali vartoti ne visi ligoniai, todėl ieškoma įvairių būdų uždaryti kairiojo prieširdžio ausytę. Intervenciniai kardiologai kairiojo prieširdžio ausytę uždaro su specialiais kaiščiais, tokiu būdu ausytė nebėra potencialus insulto šaltinis. Šias procedūras pradėjome daryti ir mes, tačiau ligonių kasos dar nefinansuoja tokių įtaisų – kaiščių – įsigijimo. Procedūra nebūtų labai dažnai atliekama, vis dėlto siauram kontingentui, nedidelei ligonių grupei toks gydymo metodas būtų itin reikalingas. Taip pat esama ir chirurginių metodų, kuriuos pasitelkę mes tą ausytę perrišame arba likviduojame, darydami kitas operacijas.
– Kiek įtakos insulto profilaktikai turi sveikas gyvenimo būdas?
A. Puodžiukynas: Sakykim taip: yra labai daug ligų, kurioms labai didelę reikšmę turi sveika gyvensena, ir tos ligos nusineša didžiąją daugumą gyvybių. Insulto ir prieširdžių virpėjimo prevencijoje šita reikšmė yra šiek tiek mažesnė. Sveika gyvensena galbūt daro didžiausią įtaką padidėjusio kraujospūdžio išsivystymui, nes arterinė hipertenzija yra viena iš labai svarbių priežasčių, privedančių prie prieširdžių virpėjimo atsiradimo. Antsvorio nebuvimas, sveikas gyvenimo būdas, kiek įmanoma streso vengimas, – tai iš tikrųjų padeda išvengti padidėjusio kraujospūdžio, o tuo pačiu padeda sumažinti ir prieširdžių virpėjimo atsiradimo riziką. Tačiau yra daugybė pacientų, kurie viską daro teisingai, bet mes turime savo genetiką, atsineštus genus. Prieširdžių virpėjimas labai daug priklauso nuo to, kokia yra mūsų prieširdžio struktūra, kokia yra plautinių venų įtekėjimo į prieširdį struktūra, ir šitų dalykų pakeisti mes negalime. Taigi viena iš pagrindinių priemonių, – jeigu mes kalbame apie insultą, o insultas yra tokia situacija, iš kurios kelio atgal nėra, – svarbiausia yra neleisti jam įvykti, ir, šiuo atveju, vaistų vertė yra nepaprastai didelė. Tai yra labai svarbu, tai turi suvokti ne tik gydytojai (o gydytojai dažniausiai suvokia), bet ir kiekvienas pacientas.
– Kada ir kokius vaistus reikia vartoti, norint išvengti insulto?
A. Aidietis: Kaip minėjau, nuo gresiančio insulto mes galime išgelbėti du trečdalius ligonių. Žinodami žmogaus ligos istoriją: jei žmogus serga širdies nepakankamumu, arterine hipertenzija, jam yra daugiau nei 75 metai, serga cukriniu diabetu, galbūt anksčiau jam jau yra įvykęs insultas, toks ligonis pasižymi labai didele insulto rizika, todėl jam būtinai turime skirti atitinkamus medikamentus. Tokiais atvejais dažniausiai skiriamas visame pasaulyje, yra varfarinas, t.y. vitamino K antagonistas. Jis vartojamas jau apie 60 metų, sukaupta didelė patirtis. Varfarinas yra išgelbėjęs labai daug gyvybių, tačiau jį vartoti yra nepatogu, nuolat turime kontroliuoti kraujo krešumą, daryti kraujo tyrimus, vadinamąjį tarptautinį normalizuotą santykį palaikyti ribose nuo dviejų iki trijų. Aš kartais juokauju: užminuotu lauku reikia praeiti labai siauru takeliu, nes į kairę – insultas, į dešinę – gali įvykti kraujavimas. Todėl ieškoma dar geresnių insulto profilaktikos būdų. Per pastaruosius kelis metus atsirado du nauji medikamentai, kuriuos vartoti yra labai patogu: jie trumpiau veikia, juos vartojant į susidariusią situaciją galima reaguoti greitai, t.y. nutraukti arba pradėti gydymą, o svarbiausia, kad nereikia kontroliuoti kraujo krešumo, nes, skirdami dabigatraną arba rivaroksabaną, mes tiksliai žinome reikiamą dozę, esame garantuoti, jog apsaugome žmogų nuo insulto grėsmės. Be to, juos vartojant, susiduriama su mažesne kraujavimo rizika nei vartojant varfariną.
