Kaip rašo „Lietuvos ryto" priedas „Gyvenimo būdas", Rasa niekada nebuvo labai liekna. Ji turi seserį dvynę, todėl visuomet buvo lyginama su smulkute ir liekna it nendrė Jurgita. Rasa nebuvo nutukusi, tačiau antsvoris ją persekiojo nuolat. Vaikystėje ir paauglystėje ji visada jautėsi esanti stambesnė nei kiti jos bendraamžiai.
„Mes juokaudavome, kad sesuo gavo tėčio genus, o aš – mamos. Jos giminėje visi linkę pilnėti. Bet mokykloje dėl to didelių problemų neturėjau“, – mokyklos laikus prisimena Rasa.
Lieknėti paskatino artėjančios vestuvės
Baigusių mokyklą seserų keliai išsiskyrė. Rasa išvažiavo mokytis į Daniją. Po ketverių metų ji grįžo į Lietuvą, o sulaukusi 24-erių pastojo. Nešiodama dukrelę Kamilę ji priaugo septyniolika kilogramų, bet pagimdžius mažylę jie taip ir liko.
Ant Rasos rankos jau kurį laiko žibėjo sužadėtuvių žiedas, todėl artėjančios vestuvės paskatino moterį laikytis itin griežtos Levo Chazano dietos.
„Kaip ir kiekviena nuotaka, per savo vestuves norėjau būti labai graži. Susiradau forumą, kuriame būrėsi šios dietos besilaikantys žmonės, ir pradėjau maitintis pagal griežtą mitybos planą.
Norint laikytis šios dietos reikia turėti stiprią valią, nes valgai tam tikru laiku ir labai vienodą maistą. Net į kiną eidavau su maisto indeliais, nes būdavo nevalia praleisti valgymo“, – pasakojo Rasa.
Moteriai per penkis mėnesius pavyko atsikratyti 27 kilogramų. Per vestuves ji jautėsi graži ir pasitikinti savimi. Tačiau iš karto po jų atsinaujino stuburo trauma, dėl jos moteris pateko į ligoninę. Lovos režimas, saujos antibiotikų, kitoks maistas – vos per tris mėnesius ne tik sugrįžo sunkiai numesti kilogramai, bet ir priaugo dar aštuoni.
Pamažu užsisklendė savyje
Jaunai moteriai nusviro rankos. Rasa neslėpė: buvo sunku vaikščioti, ji dusdavo, skaudėjo nugarą, susirgo depresija. Kai dukrelei suėjo dveji su puse metų, šeima nusprendė grįžti į Daniją. Rasa įsidarbino, mažylę vedė į darželį, tačiau nesijautė laiminga.
„Mėgstu bendrauti su žmonėmis, bet pamažu užsisklendžiau. Nenorėjau su niekuo kalbėtis, beveik neturiu nuotraukų, nes negalėdavau į save žiūrėti. Darbe per pietų metą atsisėsdavau viena atokiame kamputyje. Bijodavau valgyti prie visų, nes žinodavau, ką žmonės mano: didelė kaip karvė ir dar ėda!“ – praeitį prisimena Rasa.
Gimus dukrelei moteris ketverius metus visais įmanomais būdais kovėsi su kilogramais. Bandė sportuoti, laikėsi įvairiausių dietų, net vartojo dabar jau uždraustas tabletes „Lida“. Išbandė ir badavimą, bet viskas baigdavosi vienodai – svoris arba nekrisdavo, arba po kiek laiko grįždavo su kaupu.
„Viskas pasidarė dar sunkiau, kai paaugo dukrelė. Negalėjau su ja žaisti, bėgioti. Ji manęs vis klausdavo, kodėl nenoriu su ja fotografuotis. Kai pradėjau vesti į darželį, Kamilės draugai klausinėdavo, kada iš mamytės pilvelio išlįs lėliukas. Bet jokio lėliuko nebuvo, tik didžiulis antsvoris, kuris mane kankino“, – pasakojo Rasa.
Sudomino televizijos reportažas
Prieš trisdešimtąjį gimtadienį, pernai gegužę, Rasa pasiekė didžiausią svorį – 117 kilogramų. Ji pradėjo domėtis savo šeimos moterimis, kurios irgi turi antsvorio. Sąnarių problemos, cukraligė, negalėjimas paeiti ir net ankstyva mirtis – visa tai jauną moterį ne juokais sukrėtė.
„Jeigu ir aš kas dešimt metų priaugsiu po dešimt kilogramų, kokia būsiu? Buvau visiškai pralaimėjusi kovą su kilogramais. Jie augo kas mėnesį, o aš nieko negalėjau padaryti. Man buvo tik trisdešimt!“ – savo išgąstį prisimena Rasa.
Moteris pradėjo aiškintis, kodėl jai nepavyksta išlaikyti stabilaus svorio. Atlikusi hormonų tyrimus ji sužinojo turinti sutrikimą, kuris ir lemia staigų svorio augimą. Rasa suprato, kad kovojant su kilogramais reikia imtis radikalesnių priemonių.
„Kartą per „Lietuvos ryto“ televiziją pamačiau reportažą, kuriame vienas medicinos profesorius kalbėjo apie skrandžio apylankos arba, paprastai sakant, skrandžio mažinimo operaciją. Tada kalbėjo ir jo buvusi pacientė, džiaugėsi pasiektais rezultatais. Mane ši istorija labai sudomino“, – pasakojo Rasa.
Ji pradėjo domėtis tokiomis operacijomis, užsiregistravo į forumą, kuriame būrėsi tokias operacijas patyrę arba jiems besiruošiantys žmonės. Rasa gyvena ir dirba Danijoje, todėl atšventusi trisdešimtmetį pasiėmė atostogų ir vasarą atvyko į Lietuvą.
Susitikusi su ją operuoti sutikusiu gydytoju ji išklausė, kokia tai yra operacija, kokios gali būti komplikacijos ir kas laukia po jos. Gydytoją kiek nustebino Rasos noras operuotis, nes į jį dažniausiai kreipiasi stambesni žmonės. 117 moters kilogramų jam dar neatrodė labai didelė problema. Tačiau moters papasakota istorija jį įtikino, kad jau viskas išmėginta.
„Džiaugiuosi, kad į konsultaciją vykau su savo jaunesniąja seserimi Ramune. Aš jaudinausi, o ji, kaip žmogus iš šalies, ramiai išklausinėjo apie operacijos eigą, galimus padarinius ir komplikacijas.
Gydytojas sakė, kad per tokias operacijas kai kuriems pacientams, tarkime, vienam iš šimto, pasitaiko komplikacijų“, – prisimena moteris.
Vienas iš šimto neatrodo labai bauginamai, tačiau tik tuomet, kai tas vienas nesi tu.
Apsvarstė visus „už" ir „prieš
Pernai liepos mėnesį Rasa atsigulė į ligoninę. Skrandžio apylankos operacijos metu sumažinamas skrandžio tūris ir sutrumpinamas virškinamasis traktas. Tai reiškia, kad sumažinus skrandžio tūrį sumažėja ir maisto kiekis, kurį žmogus gali suvalgyti, greičiau pajuntamas sotumas.
Sutrumpinus virškinamąjį traktą maistas žarnynu nukeliauja trumpesnį kelią ir organizmas jo pasisavina mažiau. Tokia operacija nuo skrandžio suveržimo žiedais skiriasi tuo, kad padaroma visam gyvenimui. Apsigalvojus skrandžio vėl padidinti ar pailginti virškinamojo trakto nebus galima.
Praėjus trims dienoms pacientai paprastai išleidžiami namo ir gali gyventi visavertį gyvenimą.
„Operacijai pasiryžau viską gerai apgalvojusi ir įvertinusi riziką, apie kurią man buvo išsamiai paaiškinta. Žinoma, kiekvienas medicininis įsikišimas į žmogaus organizmą yra rizikingas, bet jaučiau, kad nieko nedarydama sveikesnė tikrai nebūsiu. Ant operacinės stalo guliausi tvirtai apsisprendusi“, – pasakojo Rasa.
Dėl komplikacijos - kritinė būklė
Atsibudusi po operacijos moteris kurį laiką jautėsi gerai, tačiau praėjus parai jos būklė pradėjo sparčiai blogėti. Gydytojai suskubo ieškoti priežasčių ir, Rasos siaubui, paaiškėjo, kad ji yra būtent ta viena iš šimto pacientų, kuriems nepavyko išvengti komplikacijų. Moteriai prasidėjo peritonitas.
Operuojant vienoje žarnų atsivėrė trijų milimetrų skylutė, pro kurią žarnos turiniu buvo nuodijamas visas organizmas. Rasa vėl buvo guldoma ant operacinės stalo.
„Šįkart buvo plaunamos žarnos ir ieškoma, kurioje vietoje yra įtrūka. Nereikia ir sakyti, kad tai sudėtinga procedūra. Organizmas užterštas, viską būtina kruopščiai išvalyti. Įsivaizduokite, kai žmogus didelis, žarnos susipynusios, kaip sunku ten rasti 3 milimetrų skylutę“, – pasakojo Rasa.
Moteris neturi priekaištų ją operavusiam medikui. Rasa buvo įspėta dėl kylančių komplikacijų, žinojo apie riziką ir su tuo sutiko. Tiesiog nesitikėjo, kad tai gali nutikti būtent jai.
Po operacijos praėjus dviem su puse savaitės Rasos būklė negerėjo. Moteris jautė siaubingą skausmą, jį medikai malšino nuskausminamaisiais vaistais ir net morfinu. Rasa labai išsigando. Namie jos laukė vyras ir penkerių metų dukrytė, o jos būklė buvo vadinama kritine.
„Būtent po tų kelių savaičių įvyko lūžis, nes pradėjau pozityviai mąstyti. Ne veltui sakoma, kad žmogaus nusiteikimas ir tikėjimas daro stebuklus. Nuvijau visas baisias mintis šalin ir pradėjau galvoti, kad pasveiksiu“, – pasakojo Rasa.
Sutapimas ar ne, moters būklė ėmė sparčiai gerėti, ir po mėnesio ji jau buvo išleista namo.
„Apie mane operavusį gydytoją ir klinikos personalą galiu pasakyti tik geriausius žodžius. Medikai padarė viską, kad grįžčiau į savo šeimą“, – tikino Rasa.
Išėjusi iš ligoninės moteris grįžo į Daniją, tačiau dar du mėnesius gydėsi namie.
„Jeigu būčiau žinojusi, ką man teks patirti, nebūčiau ryžusis operacijai. Tačiau dabar, kai jau nieko negaliu pakeisti, vis tiek nesigailiu dėl savo žengto žingsnio. Dabar aš – kaip naujas žmogus“, – prisipažino Rasa.
Drabužių pirkimas tapo didžiausiu malonumu
Iš ligoninės moteris išėjo palengvėjusi dvylika kilogramų. Suprantama, kad po tokių komplikacijų ir mėnesio ligoninėje svoris sumažėjo.
Tačiau svoris krito ir toliau. Kas mėnesį po keturis ar penkis kilogramus, paskui – šiek tiek mažiau.
„Per aštuonis mėnesius nukrito 40 kilogramų. Svoris krinta ir dabar, tačiau po truputį. Pastebėjau, kad nors svarstyklės rodo tiek pat, kūno apimtis mažėja. Neseniai norėjau nusipirkti suknelę. Pasimatavau 42-ojo dydžio ir nustebau, kad ji per laisva. Teko matuotis mažesnę. Prieš operaciją mano dydis buvo 50-asis“, – šypsojosi Rasa.
Po skrandžio mažinimo operacijos moteris šiek tiek pakoregavo mitybos įpročius. Ji atsisakė mėgstamų saldumynų, ledų, visiškai nevartoja gazuotų gėrimų. Ir porcijos, kurias suvalgo, dabar yra kur kas mažesnės.
„Tiesiog jaučiu, kad skrandis prisipildo ir atrodo, kad daugiau nebegaliu praryti nė kąsnio. Saldumynų ir gazuotų gėrimų atsisakyti patarė gydytojas, nes į juos organizmas reaguoja kaip į narkotikus. Pasidaro taip bloga, kad gerą valandą neturi kur dėtis“, – pasakojo Rasa.
Po tokių operacijų nerekomenduojama gerti ir alkoholinių gėrimų.
Gegužę Rasa švęs gimtadienį, tačiau šį kartą viskas bus kitaip. Moteris planuoja nusipirkti pačią gražiausią suknelę ir pagaliau plačiai šypsotis į fotoobjektyvą.
„Visi sako, kad aš labai pasikeičiau. Pradėjau su visais bendrauti, pasidariau draugiška. Iš tiesų visada tokia buvau, bet nepasitikėjimas savimi, liūdesys, bloga savijauta ir nuotaika trukdė tai parodyti. Pagaliau jaučiuosi savimi“, – džiaugėsi Rasa.
Palengvėjusi 40-ia kilogramų moteris pradėjo reguliariai sportuoti. Pirkti drabužius jai tapo nebe kančia, o didžiausias malonumas. Permainos džiugina ir Rasos šeimą.
„Mano vyras mane myli visokią. Mylėjo didelę, myli ir dabar. Bet jam visą laiką rūpėjo mano sveikata. Jis buvo šalia ir matė, kokie negalavimai mane kamuoja, todėl labai palaikė dėl operacijos. Visą laiką po jos Giedrius nesitraukė nuo mano lovos“, – pasakojo Rasa.
Jauna moteris ne kartą pabrėžė, kad nenori, jog jos istorija taptų agitacija visiems apkūniems žmonėms pulti mažintis skrandžio. Dėl šios priežasties ji viską ir papasakojo atvirai, nieko neslėpdama. Pasak jos, kiekvienas turi gerai įvertinti riziką ir suprasti, kad kova su kilogramais lengva nebūna.
Ji neabejoja, kad atsiras tokių, kurie paskaitę jos istoriją piktinsis, esą „mažiau reikia ėsti ir nebus problemų“. Tačiau ji nekreipia dėmesio į tokias kalbas. Moteris žino, kokį kelią jai teko nueiti ir kiek sumokėti už tai, kad atrodytų ir jaustųsi taip, kaip dabar.
„Gal kaina už tai buvo ir per didelė, bet žinau viena – pagaliau esu laiminga, pasitikinti savimi moteris“, – plačiai nusišypsojo Rasa.
40
Tiek kilogramų R.Masevičienei pavyko atsikratyti per aštuonis mėnesius.
