Nesuprato kas vyksta
Lietuvos samariečių bendrijos prezidentė G.Baltrušaitienė prisipažįsta nesupratusi, kas vyksta. Vakare nuėjo miegoti, o jau po kelių valandų žadino drauges, nes pasijuto blogai. Netrukus ji prarado sąmonę. Kas vyko toliau, papasakoti moteris nelabai galėjo, nes atsibudo tiktai po kelių dienų ligoninėje.
Jei ne atsidavusių medikų darbas, dabar jos nebūtų tarp gyvųjų. Vėliau iš draugių G.Baltrušaitienė sužinojo, kad labiausiai už išgelbėtą gyvybę turėtų dėkoti Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos felčeriui Sauliui Bunkui. Būtent jis negailėdamas jėgų moterį gaivino valandą, nors ji nerodė gyvybės ženklų. Vyras nepasidavė, kol galiausiai Genoefos širdis vėl pradėjo plakti.
„Neprisimenu beveik nieko, tik kad apie vidurnaktį man pasidarė bloga. Draugės iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Jos pasakojo, kad atrodė, jog išgelbėti gyvybės nepavyks.
Netrukus buvo iškviestas dar vienas greitosios medicinos pagalbos ekipažas. Galiausiai jam pavyko atkurti mano širdies plakimą“, – kalbėjo Genoefa.
Dabar ji labiausiai nori padėkoti tai padariusiam felčeriui. „Juk jie galėjo sakyti – viskas, nieko nebus. Bet to nepadarė“, – sakė Genoefa.
Ištiko klinikinė mirtis
Moters būklė buvo tikrai sunki – jai buvo prasidėję traukuliai, sutriko kvėpavimas ir galiausiai sustojo širdis. Gaivinant prireikė defibriliatoriaus – aparato, priverčiančio širdį ritmingai plakti.
Nors G.Baltrušaitienė serga astma, vartoja vaistus, niekada nebuvo pamaniusi, kad ją gali ištikti klinikinė mirtis. „Iš pradžių man atrodė, kad dūstu dėl astmos, bet vėliau paaiškėjo, jog kalta buvo širdis.
Be abejo, prisidėjo ir karščiai“, – prisimena moteris.
Po klinikinės mirties atgaivinti žmonės kartais pasakoja matę kažką ypatinga. Ar Genoefa galėtų tai patvirtinti?
„Patikėkite, tikrai nematai jokios šviesos, nejauti nieko keista ar ypatinga. Tiesiog nejauti nieko ir visiškai nieko neprisimeni.
Beveik neprisimenu, kas vyko jau maždaug nuo septintos valandos vakaro. Žinau, kad vaikščiojau, kalbėjau, dar nuvežiau dovanų vienai mergaitei, bet kaip aš visa tai sugebėjau daryti, neįsivaizduoju. Atsibudau tik po kurio laiko ligoninės palatoje. Žinau, kad pragulėjau reanimacijoje penkias dienas“, – pasakojo G.Baltrušaitienė.
Tačiau atrodė, kad reanimacijoje ji praleido ne daugiau nei kelias valandas. Tik vėliau visą istoriją sužinojo iš draugių lūpų. Tada ir suvokė, kad apimtos siaubo ir išgąsčio draugės nė nespėjo padėkoti Genoefos gyvybę išgelbėjusiems medikams.
Giria medikus
Tiek Palangoje ir Klaipėdoje, tiek vėliau Vilniuje ji sulaukė visokeriopos pagalbos ir geriausio gydymo. Todėl dabar po truputį sveiksta.
„Tikrai negaliu skųstis. Mane sužavėjo medicinos personalas Klaipėdoje – visi šypsosi, padeda, jei tik ko nors prireikia. Nors jaučiuosi dar kiek prastai, bet juk tai normalu po tokio įvykio. Gydausi“, – sakė Genoefa.
Moteris visuomet buvo geros nuomonės apie medikus – to ją išmokė skaudi gyvenimo patirtis. „Mano gyvenimo istorija nėra paprasta. Dukra sirgo reumatoidiniu poliartritu – lėtine nuolat progresuojančia uždegimine sąnarių liga, pažeidžiančia ir kitus organus – raumenis, plaučius, širdį, kraujagysles, odą, nervus, akis. Todėl pas gydytojus buvome dažni svečiai. Dukrą prižiūrėję medikai – tiesiog šventi žmonės. Nenešėme jokių dovanų, bet sulaukėme geriausios pagalbos. Nors dukros ir nepavyko išgelbėti, gydytojai čia niekuo dėti – jos liga buvo per daug sudėtinga“, – sakė G.Baltrušaitienė.
Su medikais jai teko dažnai susidurti ir tuomet, kai jos motina sulaukė garbaus amžiaus.
Bijojo pranešti artimiesiems
Lemtingąją naktį kartu su Genoefa buvo jos draugė Laima Mizgirienė. Anksčiau nežinojusi apie Genoefos sveikatos sutrikimus, Laima tą kartą patyrė šoką.
„Ruošiausi miegoti, buvo tylu. Bet po kurio laiko išgirdau garsą ir supratau, kad įvyko kažkas bloga. Tuo metu iš kito kambario atbėgo dar viena draugė.
Supratau, kad reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą“, – prisimena Laima.
Apsispręsti jai padėjo darbe sukaupta patirtis, nes darbas susijęs su žmogaus sveikata, sveikatingumu.
„Supratau, kad kažkas nutiko Genoefos širdžiai“, – sakė Laima. Laukdamos medikų moterys bandė padėti Genoefai, o nerimo minutės prilygo valandoms. „Stengiausi išlikti rami, galvojau, kad ne taip paprasta iškeliauti iš šio pasaulio“, – svarstė moteris.
Atvykus medikams Genoefa dar kvėpavo, bet netrukus ją ištiko klinikinė mirtis. Baisiausia Laimai buvo apie tai pranešti jos artimiesiems.
„Iš pradžių nusprendžiau neskambinti jos sūnui, palaukti, pažiūrėti, kas vyks. Pranešiau tik tuomet, kai medikai atgaivino Genoefą. Ji negalėjo mirti, nes turi dar daug ką nuveikti, yra gana jauna“, – sakė Laima.
Tąnakt ji pirmą kartą akis į akį susidūrė su mirtimi. Tai leido dar kartą pagalvoti, kad saugoti save yra būtina. Pirmiausia dėl vaikų ir artimųjų.
Iš mirties nagų medikams pavyko ištraukti ir garsų Lietuvos dirigentą
Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos vyriausiojo gydytojo pavaduotoja Nijolė Dambrauskienė gerai prisimena tą naktį, kai į Palangą teko išsiųsti felčerį S.Bunkų gelbėti Genoefos gyvybės.
„Tą vakarą felčeris S.Bunkus iš tiesų susidūrė su klinikine mirtimi. Jis dėjo visas pastangas, kad padėtų nelaimės ištiktai moteriai. Saulius greitojoje medicinos pagalboje dirba jau keturiasdešimt metų, ne kartą buvo pagirtas ir paskatintas, todėl neabejojome, kad galės suteikti moteriai geriausią pagalbą“, – sakė N.Dambrauskienė.
Ji tikino, kad panašių atvejų pastaruoju metu gerokai padaugėjo. Vos prieš kelias dienas greitosios pagalbos medikams teko vaduoti iš klinikinės mirties vos 33 metų sulaukusią moterį. Laimė, ir tą kartą pagalba buvo suteikta laiku ir moteris liko gyva.
„Džiaugiamės kiekvieną kartą, kai pavyksta ištraukti žmogų iš mirties nagų. Kiekvieną rytą apie tokius atvejus pasikalbame su kolegomis, pasveikiname vieni kitus. Pasikalbame, nesvarbu, ar tai geras, ar blogas įvykis. Analizuojame, kaip buvo suteikta pagalba. Kartais dėkojame medikams ir plojame, kitais atvejais liūdime, dalijamės skaudžia patirtimi, bandome rasti priežastį, kodėl nepavyko išgelbėti žmogaus“, – sakė N.Dambrauskienė.
Tiesa, padėkos žodį išgirsti tenka itin retai. „Kiek prisimenu, tokių atvejų buvo vos keli. Vienas jų – sulaukėme padėkos nuo dirigento Juozo Domarko. Jį taip pat buvo ištikusi klinikinė mirtis darbe. Dar kelis kartus mūsų išgelbėti žmonės buvo vėliau atėję ir padėkojo.
Greičiausiai taip yra todėl, kad pacientai dažniau jaučiasi dėkingi juos gydantiems medikams gydymo įstaigoje. Tuomet jie viską atsimena, o mes juos nuvežame be sąmonės, kartais net komos būsenos. Taigi žmonės net nežino, kas jiems buvo daroma, kaip dirba greitosios pagalbos medikai“, – kalbėjo N.Dambrauskienė.
Moteris prisiminė ir vieną neseną, bet labai skaudų įvykį, kai greitosios pagalbos medikai vaikiną gaivino dar ilgiau – maždaug dvi valandas. Bet tą kartą padėti jam nepavyko. „Kai medikai suprato, kad atgaivinti nepavyks, atsitraukė. Tačiau jaunuolio tėvai ant jų nepyko. Atvirkščiai, apkabinę gydytojus verkė. Tėvai matė, jog medikai darė viską, kas buvo įmanoma, kad jaunuolį išplėštų iš klinikinės mirties gniaužtų“, – sakė greitosios pagalbos darbuotoja.
Greičiausiai žūsta galvos smegenų ląstelės
Jei sutriko sąmonė, bet žmogus toliau kvėpuoja, plaka širdis, galima įtarti komą.
Kai staiga nutrūksta svarbiausios gyvybinės funkcijos – netenkama sąmonės, sustoja širdis, dingsta pulsas, nutrūksta kvėpavimas, tai vadinama klinikine mirtimi. Tačiau daugelis organų ir ląstelių dar būna gyvi ir laiku suteikus pagalbą žmogus atsigauna.
Praėjus 5–6 minutėms prasideda negrįžtami pokyčiai ląstelėse, o tai lemia biologinę mirtį. Greičiausiai žūsta tos ląstelės, kuriose intensyvi medžiagų apykaita. Sustojus kraujotakai maždaug po 5–8 minučių smegenų žievėje prasideda negrįžtami procesai ir jos atgaivinti nebeįmanoma. Vėliau apmiršta žarnyno epitelio, plaučių, kepenų, širdies raumenų ląstelės.
Svarbu, kad kuo daugiau žmonių turėtų įgūdžių, kaip sustabdyti kraujavimą, taisyklingai paversti nukentėjusįjį ant nugaros, atlikti širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą.
Mažai vilties, kad ištikus staigiai mirčiai šalia stovės gydytojas. Todėl pirmiausia gaivinti nukentėjusiuosius turi nelaimės liudininkai ar artimieji.
Jungtinėse Amerikos Valstijose apie 80 procentų žmonių, kuriems staiga sustoja širdis ir kvėpavimas, gaivina ne medikai, bet šalia esantys žmonės. Europos Sąjungoje kasmet dėl širdies ir kraujagyslių ligų miršta apie 2 mln. žmonių. Trečdaliui nukentėjusiųjų į pagalbą anksčiau už medikus suskumba paprasti žmonės.
Lietuvoje kasmet daugiau nei tūkstantis tokios bėdos ištiktų pacientų miršta pakeliui į gydymo įstaigą. Jie būtų išgelbėti, jeigu žmonės mokėtų gaivinti. Nustatyta – jei pradedama gaivinti iškart, tikimybė išgelbėti žmogų padidėja du ar tris kartus.
Didžiausia klaida, kai nelaimės liudininkas laukia greitosios pagalbos medikų ir nieko nedaro. Įvykus nelaimei daugelis žmonių sutrinka, kiti jaučia pasibjaurėjimą, kad reikia atlikti dirbtinį kvėpavimą ir liesti nepažįstamojo lūpas.
Tokiu atveju galima daryti tiktai širdies masažą – krūtinės paspaudimais atkurti kraujotaką. Tai bus geriau, nei sėdėti rankas sudėjus ir laukti gydytojo.
Jei žmogus prarado sąmonę, nekvėpuoja, gelbėtojai turi pradėti daryti krūtinės ląstos paspaudimus. Krūtinės ląstą reikėtų spausti mažiausiai 5 centimetrus gilyn (tai sudaro apie trečdalį ląstos dydžio), o spūdžių dažnis turi būti ne retesnis nei 100 kartų per minutę. Svarbu leisti krūtinės ląstai grįžti į pradinę padėtį ir daryti kuo trumpesnes pertraukas be paspaudimų.
Kartu reikėtų atlikti dirbtinį kvėpavimą – po 30 spūdžių du kartus įpūsti į burną oro. Gaivinimą reikia tęsti tol, kol atvyks greitosios pagalbos medikai.
