Z. Bumblauskienė lankėsi Telšių rajono pirminės sveikatos priežiūros centre. Koridoriuje besiruošiant jai išeiti, iš šeimos gydytojos Indrės Misevičiūtės kabineto išėjo slaugytoja Marija Baužinskienė, kuri ten laukusiai senyvai moteriai įdavė du lapelius: vaistų receptą ir siuntimą į procedūrinį kabinetą. Slaugytoja pasakė, kad gydytoja nurodė nusipirkti vaistus ir tuoj pat juos susileisti procedūriniame kabinete.
Išklausiusi slaugytoją senolė nedrąsiai prasitarė, jog neturinti pinigų, o ir pasiskolinti neturinti iš ko. Tuomet rūpestinga slaugytoja paprašė palaukti, sakydama, kad turi apie tai informuoti gydytoją.
Netrukus slaugytoja vėl išėjo iš gydytojos I. Misevičiūtės kabineto su tuo pačiu receptu ir prie jo priglaustu dvidešimties eurų banknotu, padavė jį pacientei sakydama: „Štai pinigai vaistams. Gydytoja sakė, kad jums būtina nedelsiant susileisti šiuos vaistus. Eikite į artimiausią vaistinę.“
„Aš atiduosiu“, – iš netikėtumo sutrikusi pasakė moteris, turbūt manydama, kad pinigus jai gydytoja skolina.
„Nereikia atiduoti – čia nuo gydytojos, tai jos kalėdinė dovana“, – paaiškino slaugytoja.
Susijaudinusi moteris bėrė padėkos žodžius: „Ačiū, ačiū...“
Pasak Z. Bumblauskienės, slaugytoja su paciente kalbėjosi tyliai, nesireklamuodama, neatkreipdama koridoriuje sėdėjusių pacientų dėmesio, ir tik šalia stovėję žmonės galėjo girdėti šį jaudinantį pokalbį.
„Toks medikių elgesys sujaudino ir mane. Nubraukusi ašarą pagalvojau, kad tikra dovana yra dovana iš širdies, meilės žmogui, ne tik žodžiais palinkint sveikatos, bet ir rūpinantis, kad jis pasveiktų“, – kalbėjo Zita.
