Daugelis pasakytų, kad tokie įvykiai tiesiog nerealūs. Tačiau ne žmonėms, turintiems „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromą.
Toks sindromas – neurologinė problema, su kuria dažniausiai susiduria vaikai. Apie „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromą rašoma nedaug, tačiau neurologas Grantas Liu, tikina, kad jis gali būti paplitęs labiau, nei iki šiol manyta. Ši sindromą jis tyrė daugybę metų.
„Nemažai vaikų pasireiškia šis sindromas, jis paplitęs labiau, nei manome“, – sakė G.Liu. Žmonės, turintys „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromą, kaip kuriuos dalykus mato didesnius, nei jie iš tiesų yra. Kita vertus, kiti daiktai jiems atrodo daug mažesni, esantys arčiau ar toliau, nei yra iš tiesų.
„Alisos Stebuklų šalyje“ sindromas savo pavadinimą gavo dar 1955 metais.
Sunku diagnozuoti
Nustatyti, ar žmogus turi „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromą, yra išties sunku. Viskas dėl to, kad jis pasireiškia labai trumpai, todėl užfiksuoti jį stebint smegenų veiklą, sudėtinga.
Neurologė Sheena Aurora buvo pirmoji, kuriai pavyko užfiksuoti sindromą. Tyrimas parodė, kad tuo metu didelis kraujo kiekis patenka į tas smegenų sritis, kurios atsakingos už vaizdų suvokimą.
Kadangi nėra jokio būdo patikrinti, ar žmogus iš tiesų turi „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromą, neurologams belieka pasikliauti pacientų pasakojimais.
„Įdomu tai, kad vaikai simptomus apibrėžia labai panašiai, todėl esu linkęs tikėti, kad jie neišsigalvoja“, – sakė G.Liu.
Neurologas tikina, kad „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromas nėra pavojingas sveikatai, tiesa, kartais dėl jo žmonės jaučia nuovargį. Įprastai ji pasireiškia vaikams tarp 5 ir 10 metų, o išnyksta vėlyvoje paauglystėje.
Neurologas Owenas Pickrellis mano, kad dėl to sindromo simptomai linkę atsirasti naktį dėl šviesos pokyčio arba dėl cheminių pokyčių smegenyse pasineriant į miegą.
Šiuo metu nėra jokių būdų gydyti „Alisos Stebuklų šalyje“ sindromą, todėl mokslininkai susitelkia į jo atsiradimo priežastis.
Jie mano, kad sindromas gali atsirasti dėl migrenos, epilepsijos ar infekcinių ligų. Taip pat manoma, kad šis sindromas gali būti genetinis, tačiau tai įrodyti nelengva.
„Daugelis žmonių nelinkę prisipažinti, ar vaikystėje juto sindromo simptomus, nes bijo būti pavadinti bepročiais“, – sakė G.Liu.
