„Apie abortą prisipažinau tik vienai draugei. Ne tėvams, ne mano geriausiems draugams, ne savo draugo šeimai. Būdama 23 metų kartu su jau metus mylimu vyru priėmėme vieną intymiausių sprendimų mano gyvenime.
Nesigailiu, tačiau tyliomis akimirkomis pamąstau, kas būtų buvę, jei būčiau pasielgusi kitaip ir priėmusi sprendimą, kurį tūkstančiai moterų pasirenka kas dieną. Ne visuomet aišku, kodėl jos nusprendžia gimdyti, o tuo tarpu kitos vaikų atsisako. Žinau tik tai, kodėl būtent AŠ priėmiau šį sprendimą“, – rašė moteris.
Klausė savęs, kas galėjo būti kitaip
Vis dėlto, ji teigia, kad nesvarbu, kaip tvirtai esi įsitikinusi, kad tai, ką padarei, buvo pati geriausia išeitis, yra labai sunku atsikratyti minčių, jog buvo ir kita galimybė. Nors ir nesigailėjo sprendimo, moteris pripažino, kad akimirką, kai sužinojo, jog laukiasi, jautėsi neįtikėtinai išdidi.
„Kai laukiau prie gydytojo kabineto durų žinojau, jog laukiuosi – nėštumo testas buvo teigiamas, o jau kurį laiką jaučiau įvairius simptomus. Krūtys buvo jautrios prisilietimui, emocijos sustiprėjusios bei jutau energiją, kurios anksčiau neturėjau.
Įėjusi į kabinetą gydytoja man padavė lapelį, kuriame buvo parašyta, jog laukiuosi. Pamenu, kad visą mano esybę užliejo neįtikėtinas džiaugsmas ir išdidumas, kad aš – mes – tai sukūrėme. Niekuomet taip nesijaučiau.
Grįždama namo pas Jį, mano mintys lėkė it pašėlusios. Kilo daugybė klausimų, ką Jam sakyti, ar sakyti ir pan. Pamenu, kartą, ilgų naktinių pokalbių metu, jis man pasakė, kad norėtų apsvarstyti atidavimo įvaikinti galimybę, nes ji atrodė teisingesnė, nei vaisiaus pašalinimas. Visgi žinojau, kad jei išvysiu savo kūdikį, jis turės likti su manimi amžinai“, – prisipažino anonimė.
Vos pamačiusi savo vaikiną, mergina suprato, kad šios paslapties ji negali išlaikyti savy. Tačiau tokios reakcijos, kokios sulaukė, tikrai nesitikėjo.
„Negalėjau naujienos pasakyti balsu, nes žodžiai strigo gerklėje, todėl padaviau tą patį lapelį, kurį man padavė medikė. Vos perskaitęs tai, kas jame parašyta, Jis į mane pažvelgė, pašoko ir apkabino su pačiu nuoširdžiausiu džiaugsmu.
Sekančias porą savaičių kartu kūrėme ateities viziją. Deja, kiekvieną dieną vis labiau ėmiau suvokti, kad sprendimas pasilikti kūdikį buvo ne mums, o ypač ne man. Buvau 23 metų amžiaus ir visai nepasiruošusi auginti vaiko.
Man užteko pasakyti savo mylimajam apie tai, kaip jaučiuosi, kad būtų priimtas sprendimas – pasidarysiu abortą. Abudu supratome, kad tai sprendimas, apie kurį negalėsime pasakoti kitiems“, – pasakojo moteris.
Abortą supanti stigma – akivaizdi
Mergina prisimena, kad valandą trukusį kelionė ir pasiektas tikslas nustebino. Klinika, kurioje buvo daroma operacija, buvo smėlio spalvos su tamsiomis langinėmis ir vos pastebima, it stengtųsi pranykti horizonte. Šalia jos veikė visą parą dirbanti spurgų parduotuvėlė.
„Kai pamačiau, kur man atliks procedūrą, pasijaučiau, it pati klinika stengtųsi pranykti iš abortams nepritariančių asmenų akiračio. Nežinau kodėl, bet ėmiau jausti neapykantą tam apgailėtinam pastatui.
Vaikinas manęs laukė priimamajame, o mane pasikvietė vyresnio amžiaus maloni seselė, kuri man padavė popierinį chalatėlį. Persirengusi prisėdau prie dviejų jaunų mamų, kurios prasitarė, kad neturi galimybės išlaikyti dar vieno neplanuoto kūdikio. Galbūt keista, bet buvo malonu bent šiek tiek praplėsti apie mano sprendimą žinančių žmonių ratą“, – teigė ji.
Procedūra buvo trumpa ir neskausminga
Kai atėjo merginos eilė keliauti į chirurginį kabinetą, ją pasitiko malonus ir geraširdis daktaras. Visgi, dėl vėliau suveikusios narkozės ji vargiai ką atsimena.
„Atrodė, kad procedūra tetruko minutę. Pamenu tik gydytoją, ryškias šviesas, nepatogų stalą ir tai, kad man šalo pėdos. Iš karto po operacijos, seselė mane palydėjo į palatą. Apsvaigusi nuo vaistų užmigau, tačiau netrukus pabudau.
Jaučiau didelį nerimą, nors pati nesupratau, kodėl. Nežinojau, kaip turėjau reaguoti – gėdytis, liūdėti, ar jausti palengvėjimą. Visgi tankiai kvėpavau ir tai pamačiusi seselė prisiartino, uždėjo delną ant mano peties ir ėmė raminti, jog viskas bus gerai.
Kai pagaliau baigėsi vaistų poveikis, gavau ledinuką. Laikydama jį rankoje išėjau į vestibiulį, kuriame laukė Jis ir žvelgė į mane taip, lyg būčiau trapaus stiklo vaza, galinti subyrėti nuo menkiausio prisilietimo“, – sakė mergina.
Svarbiausia yra mylimųjų palaikymas
Kai jauna pora pasiekė automobilį, vaikinas padavė jai dėžutę su spurgomis ir atvirutę, kurioje rašė, kaip ją myli ir norėtų padėti tačiau nežino, kaip.
„Pamačiusi dovanas nusišypsojau. Manau, Jis niekuomet nesupras, kad paprasčiausias jo buvimas šalia man buvo didžiausia pagalba. Jam nereikėjo net tarti žodžio, aš jaučiausi tokia dėkinga. Tuomet pagalvojau apie visas moteris, kurios turi tai patirti vienos ir apie tai, kaip tai yra nesąžininga.
Užkandžiaudami spurgomis atvykome į nuošalų motelį, kuriame porą naktų apsistojome visiškoje ramybėje. Beveik visą laiką pragulėjome lovoje ir puoselėjome mūsų meilę, kuri, vieną dieną, padovanos mums šeimą, apie kurią svajojame“, – sakė jauna moteris.
Statistikos departamento duomenimis, moters sprendimu arba dėl medikų rekomendacijų Lietuvoje 2011–2012 m. kasmet atlikta maždaug po 5–6 tūkst. abortų, 2010 m. – apie 11 tūkst., 2006 m. – apie 15 tūkst.
Bene didžiausias abortų skaičius Lietuvoje buvo pasiektas 1990 m. – 50 tūkst.
