Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vykdomos socialinės kampanijos „Lygiadieniai“ kontekste kalbamės su Daiva apie lygias mergaičių ir berniukų galimybes Danijoje.
– Ar LEGO žaislų kūrimo stadijoje iškildavo klausimas apie lytis?
– Šis klausimas LEGO visada buvo. Kai prieš 20 metų pradėjau dirbti LEGO, kritika iš žiniasklaidos buvo tokia: kodėl jūs nieko negaminate mergaitėms? Kodėl kuriate žaislus tik berniukams? Tada sakėme: mes kuriame žaislus vaikams, o kas su jais žaidžia – negalime pasirinkti. LEGO visada akcentavo, kad ant žaislų nėra pažymėta, ar jie berniukams, ar mergaitėms, ir kad kurti su LEGO yra vienodos galimybės visiems vaikams.
– Ar tada atrodė, kad konstruktorius iš principo yra berniukiškas dalykas?
– Taip. Sulaukdavome daug spaudos ir kitų organizacijų kritikos – kodėl jūsų žaislai turi tokį berniukišką įvaizdį, kodėl nėra tikrai mergaitiškų konstruktorių? Daug mąstėme apie tai. Mums atrodė, kad konstruktoriai, ypač skirti jaunesniam amžiui, turėtų tikti ir berniukams, ir mergaitėms – ir pagal tradicinius, ir netradicinius vaidmenis. Visi gali žaisti ir būti kuo tik nori.
Kasmet kviesdavome vaikus su psichologais ir testuodavome – kas su kuo žaidžia. Būdavo labai įdomu, visi produktų kūrėjai eidavo žiūrėti šio testo: vidury kambario sudėdavome kalną žaislų ir leisdavome įvairaus amžiaus vaikams eiti laisvai rinktis. Įtraukdavome net ropojančius ir vos pradėjusius vaikščioti vaikus nuo 1 metų amžiaus (kai jie dar neturi stereotipų) – ką jie rinksis ir kaip jie žaidžia.
Ir ką pamatėme? Kad yra tik nežymūs niuansai, ką rinkosi berniukai ir mergaitės, – labiau skyrėsi tai, kaip jie su pasirinktais žaislais žaidė
Po daugybės testų ir kalbėjimųsi su vaikais, tik sukūrę ryškesnės spalvinės gamos produktus, kurie atspindi įvairias gyvenimo situacijas, pamatėme, kuriuos iš jų labiau pirko mergaitėms, nes joms patiko rasti kačiukus, šuniukus, muzikos instrumentus ir pan. Tad kažkokios pasirinkimo tendencijos čia egzistuoja, bet tai nėra kilę iš segregacijos.
Yra labai graži sena LEGO reklama: kas ką besukuria – ar mergaitė, ar berniukas – tai visada yra kūrybinga ir gražu. Plakate stovi mergaitė, su džinsais, susivėlusi, pastačiusi kažką abstraktaus iš kaladėlių ir parašyta: ką ji besukurtų, yra gražu. Tai ir yra esmė: kūryba yra visiems. Kurti gali visi – visokios mergaitės ir visokie berniukai.
– Kaip šie žodžiai atspindi bendrą foną Danijoje? Ar mergaitės ir berniukai auginami kaip lygūs, turintys vienodas galimybes?
– Atvykusi čia prieš 30 metų iškart pastebėjau, kad danai labai sveikai žiūri į vaikus, be skirstymo į mergaites ir berniukus. Kai pradėjau sūnų leisti į lopšelį-darželį, ateinu pasiimti po darbo ir randu savo dvimetį su draugu pasipuošusius pūstais sijonėliais. Galvoju – kas čia pasidarė? Nes stereotipinis klausimas buvo toks: kodėl tie berniukai su sijonėliais? Auklėtoja paaiškina „o pas mus čia yra daug aksesuarų, lėlių, kaukių ir vaikai gali rengtis kaip jie nori“. Auklėtojai tai buvo visiškai normalu, o aš susidūriau su savo kultūriniu stereotipu.
Kaip jie eina į lauką darželyje: visi vaikai su kombinezonais, guminiais batais, visi voliojasi purvynuose, laipioja po medžius, važinėja dviratukais – mergaitės ir berniukai tą patį darė ir buvo labai smagu. Mano dukrai patikdavo piratai – darželyje ji dažnai būdavo pirate. Tas jos piratas – be lyties, tiesiog piratas. Kitą dieną būdavo princese. Viskas – normalu, nebuvo iš anksto nulemta, kas tinka vienai ar kitai lyčiai: lėlės ar konstruktoriai.
Kai pamačiau sūnų su sijonėliu – negalvojau, kad čia blogai, bet klausiau savęs – „kodėl“. Lietuvoje nieko panašaus nebuvau mačiusi. Man tai buvo žingeidus, akis atveriantis momentas – gal mes Lietuvoje nepagalvojome, kad vaikai gali rinktis patys, jiems nereikia iš anksto sustyguoti vaidmenų. Man šie atradimai pasirodė atveriantys daugiau galimybių.
– Ar matote ryšį tarp vienodas galimybes turinčių mergaičių ir berniukų ir, pavyzdžiui, tarp to, kad Danija sukuria daug inovacijų?
– Taip, Danija – inovatyvi ir atvira šalis. Ir čia aš matau vieną paralelę – pagarba žmogui. Nesvarbu, koks tu esi: mergaitė, berniukas, su negalia, direktorius ar valytojas – yra pagarba visiems, nes visi esame reikalingi visuomenėje. Lietuvoje tarsi nėra klasių, bet iš socialinio požiūrio jos yra: aš gydytojas ar direktorius, o tu tik kasininkė. Tas visuomenės bendruomeniškumas man labai patiko: vaikai auginami taip, kad mes visi čia dalyvaujame, visi esame reikalingi ir visi daugmaž lygūs.
– Ką Danijos vaikams dėsto apie lytiškumą mokykloje?
– Mokyklose daugiau kalbama apie įtraukimą (angl. inclusion). Tai – platesnė tema, kad visiems turi būti vieta ir visus reikia įtraukti, kad niekas nebūtų atskirtas. Nekalbama vien apie lytis, nes tai vėl būtų segregacija, susiaurinimas. Juk žmonių įvairovė nesusiveda vien į lytį. Ji apima ir tavo interesus, patirtį, kultūrą bei daug kitų tapatybės bruožų. Žmonių įvairovė yra gerai, todėl svarbu, kad tu turi savo nuomonę, mintis, įvaizdį, kultūrą.
– LEGO daug metų dirbote vadovaujamą darbą – kaip lygios galimybės pasireiškė įdarbinant žmones?
– Žurnalistai manęs vis klausdavo „ar priimdama į darbą žiūrite, kad būtų skirtingų lyčių atstovai?“. Ne. Aš žiūriu ne į lytį. Apskritai į darbą reiktų priimti užsimerkus – galvoti tik apie tai, koks yra kandidato požiūris, kvalifikacija, ką jis nori pasiekti ir nuveikti, ar tiks į komandą. O kokios jis lyties ar spalvos – čia jau antrinis dalykas.
– Patiko jūsų mintis, kad Danijoje rolės nėra iš anksto nulemtos berniukams ir mergaitėms...
– Tikrai. Turiu daug pavyzdžių iš pažįstamų tarpo: vyriškis dirba medicinos srityje slaugytoju, vadinama medicinos sesele. Pirmame vaikų darželyje, kurį aplankiau, buvo net keletas auklėtojų vyrų. Tai – normalus dalykas. Gal moterų slaugytojų ir yra daugiau, bet tai – nesvarbu. Svarbiausia, kad vyrai, kurie renkasi tą profesiją, yra lygiai taip pat priimami, kaip ir moterys. Ir priešingai, moterys, kurios renkasi, pavyzdžiui, staliaus profesiją (dabar Danijoje daugiau merginų pradėjo rinktis staliaus profesiją) – tai yra švenčiama, rodoma iš gerosios pusės. Danijoje skatinami įvairovės pavyzdžiai.
– Kokių dar matote sąsajų tarp nuo mažens skatinamos lyčių lygybės ir, pavyzdžiui, fakto, kad Danija vis pirmauja kaip laimingiausia tauta?
– Visuomenė atrodo labiau atsipalaidavusi, subalansuota, vieninga. Pagarba bet kuriam žmogui. Lietuvoje, jeigu yra bėda (nepriklausomybė, karas), tada visuomenė tikrai tampa vieninga, bet jei išorinio priešo nėra, visur jaučiu daugiau konkurencijos, kovos už būvį, individualizmo polinkį.
Danijoje tas sąsajas matau taip: skatinamas supratimas, kad visi mes vienodi, visiems galimybės yra vienodos, visi darykime, ką geriausiai išmanome. Egzistuojančios lygios galimybės suvienija ne tik per neigiamus iššūkius, bet suvienija ir kūrybai, inovacijai, judėjimui į priekį.
– Koks jūsų atsakymas – kodėl lygios galimybės, nepriklausomai nuo lyties, yra svarbu?
– Pailiustruosiu vienu įdomiu tyrimu, kuris buvo atliktas NASA užsakymu norint išmatuoti žmonių kūrybiškumo laipsnį.
Tyrimai parodė: kai tau 2 metai, tavo kūrybiškumo procentas ( angl. creative genius percent) yra 98 proc., o kai 25 metai – jo lieka tik 2 proc. Kodėl jis mažėja? Nes augant mums diegiama vis daugiau normų, normatyvų, nuostatų ir tai formuoja mūsų mąstymą, stereotipus bei sukuria daugybę blokų, todėl mūsų kūrybiškumas atsiskleidžia vis mažiau.
Manau, kad lygios galimybės (arba tiesiog stereotipinių normų nebuvimas) padeda išlaikyti ar net atgaivinti kūrybiškumą ir išvengti kai kurių blokų. Tai skatina savirealizaciją. Nuo to ir žmogus laimingesnis, ir visuomenė geresnė. Kai kūrybos nevaržai, ji pasireiškia. Iš to kyla žmogaus laimė.
