Leidykla „Briedis“ pristato prof. Edo Tronicko ir dr. Claudios M. Gold knygą „Nesutarimų galia. Raktas į artumu ir pasitikėjimu grįstus santykius“, kurioje siūloma naujai pamąstyti apie mus pačius ir mūsų santykius.
Šioje knygoje originaliai žvelgiama į artumo, prieraišumo ir atsparumo puoselėjimą, išryškinama, kad nesantaika yra raktas į geresnius santykius.
Tikriausiai atrodo, kad pagrindinis sveikų santykių bruožas – tobula harmonija, tačiau iš tiesų tarpasmeninės sąveikos yra painios ir kupinos keblumų. Garsaus psichologo E. Tronicko ir pediatrės C. Gold teigimu, nesutarti yra ne tik normalu, bet ir labai svarbu mūsų sveikam socialiniam ir emociniam vystymuisi. Knygoje autoriai parodo, kad neharmoningos situacijos yra neišvengiamos, o jų sprendimas veda į geresnius santykius tiek su mylimaisiais, tiek su šeimos nariais, draugais ar kolegomis.
Prof. E. Tronickas sukūrė sustingusio veido eksperimentą ir buvo vienas pirmųjų tyrėjų, parodžiusių, kaip stipriai kūdikius veikia jų tėvų emocijos ir elgesys. Jo darbas, iš esmės pakeitęs požiūrį į žmogaus raidą, rodo, kad stipriai išsivystęs savasties jausmas daro mus atskirus, tačiau kad išliktume, turime būti drauge. Todėl bendraudami keliame prielaidas, vis tikslinamės vienas kito troškimus ir ketinimus ir taisydami savo klaidas, spręsdami nesusipratimus įgyjame pasitikėjimo, kad gebame tai daryti.
Kasdieniame gyvenime daugybę kartų pereidami nuo neatitikimo į atitaisymą galime užmegzti gilius, ilgalaikius, pasitikėjimu grįstus santykius, įgyti atsparumo, reikalingo išgyventi stresą ar traumą, ir turėti tvirtą savasties jausmą aplinkiniame pasaulyje. Remiantis dr. Tronicko tyrimais ir dr. Gold klinikine patirtimi parašyta knyga yra originalus žvilgsnis į mūsų gebėjimą bendrauti su kitais ir savimi.
Knygos ištrauka
Kyla susirūpinimas, kad socialinės medijos, iš esmės skatinančios priklausomybę, ir tai, kad telefoną galime visur nešiotis ir jį naudoti, yra socialiai priimtina, skatina atitraukto dėmesio tėvystės epidemiją. Kai kurie net mano, jog tėvų dėmesio deficitas sukelia DTHS. Daugelis girdėjusiųjų ar skaičiusiųjų apie sustingusio veido paradigmą kelia klausimą, ar didėjantis mobiliojo telefono naudojimas nėra nuolatinės sustingusio veido patirties kūrimas besivystančiam vaikui. Tačiau gimdytojas sustingusio veido epizode nėra atitraukęs dėmesio. Jis yra čia, bet kartu jo ir nėra. Tas trumpas laikotarpis kūdikiui yra kaip nesuvokiamas praradimas ir jis stengiasi susikurti šios situacijos prasmę.
Pripažinimą pelniusioje knygoje Reclaiming Conversation („Susigrąžinti pokalbį“) Sherry Turkle aprašo nedidelį tyrimą mėgėjiškai stebint, kaip greitojo maisto restoranuose tėvai elgiasi su vaikais. Tyrėjai daro išvadą, kad „suaugusieji daugiau dėmesio skiria telefonams nei savo vaikams, ir tai būdinga visiems“. Vaikai tampa pasyvūs ir atsitraukia arba pradeda išsidirbinėti, stengdamiesi sulaukti tėvų dėmesio. Turkle taikliai apibūdina vaiko konkurenciją su mobiliuoju telefonu. Ji rašo: „Matome, kad ir ką vaikai darytų, jiems nepavyks atsikovoti suaugusiųjų iš technologijų gniaužtų.“ Tada remdamasi sustingusio veido paradigma paaiškina, kokia ši patirtis reikšminga vaikui: „Kūdikiai, negaunantys akių kontakto ir atsimušantys į tėvų „sustingusį veidą“, sunerimsta, paskui nebenori bendrauti, o vėliau jiems kyla depresija.“ Nors smagu, kad nurodytas mūsų tyrimas, norime pabrėžti, jog originaliame eksperimente kūdikiams nekyla depresija. Be to, vaiko, kurio tėvai naudojasi telefonu, situacija yra visiškai kitokia. Šis gimdytojas yra neprieinamas, vaikui atimama galimybė sąveikauti žiūrint vienam į kitą. Tačiau gimdytojo veidas nėra sustingęs.
Kokią prasmę vaikai gali susikurti apie tėvą arba motiną su mobiliuoju telefonu? Jie mato, kad gimdytojas dėmesį skiria kam nors kitam, bet ne jiems. Ši patirtis panaši į tą, kai tėvai, grįžę po sunkios dienos darbe, užuot atsisėdę ant grindų ir pažaidę su vaiku, puola gaminti vakarienę. Net tėvai, šnekantys senovišku laidiniu telefonu, savo veidu ir balsu rodo, kad jie susitelkę į ką kita, ne į savo vaikus. Tėvai, auginę vaikus iki atsirandant mobiliesiems telefonams, prisimena, kai tik pakeldavo ragelį, vaikai, iki tol smagiai žaidę patys, staiga ima reikalauti visiško tėvų dėmesio. O su dabartinėmis technologijomis daugelis vaikų situaciją, kai tėvai skiria dėmesį kam nors kitam, bet ne jiems, priima kaip atėmimą to, kas jiems priklauso.
Suprasdami, kuo sustingusio veido paradigma skiriasi nuo naudojimosi telefonu situacijos, galėsime įžvelgti socialines problemas, su kuriomis susiduriame dėl didėjančio technologijų naudojimo. Gimdytojas su mobiliuoju telefonu fiziškai yra, bet jo dėmesys ne čia. Be to, kad mobilusis visada šalia ir itin traukia dėmesį, kitais aspektais situacija nelabai skiriasi nei naudojantis senuoju laidiniu telefonu. Bet kokią prasmę vaikas sukuria apie gimdytoją su mobiliuoju, lemia tai, kokios buvo tos akimirkos sąveikos nuo pat gimimo.
Nuo santykių istorijos priklauso reakcija, kurią žmogui sukelia sąveikos partneris su mobiliuoju telefonu. Vienas žmogus paprasčiausiai kuriam laikui ras kitą užsiėmimą, o kitas gali susierzinti. Dar kitas partneriui naudojantis mobiliuoju telefonu galbūt pasijus esąs apleistas ir visiškai pakriks emociškai, kaip matėme situacijoje su Jennifer 1 skyriuje. Sustingusio veido paradigma paryškina šiuos nuokrypius. Žmogus, turintis daug patirties tos akimirkos sąveikose pasitikslinti, pasireguliuoti, bus linkęs mažiau demonstruoti disreguliaciją ir disorganizaciją, kokią rodė kai kurie vaikai greitojo maisto restoranuose. Ir priešingai, žmogus, turintis skurdžią atitaisymo istoriją, dėl mobiliojo telefono gali nusiminti, nerimauti ar net stipriai supykti. Žmonėms, trūkstant galimybių judėti nuo neatitikimo iki atitaisymo, reikia nuolatinio santykio, kad nepakriktų. Be šito juos užgriūva jausmai, su kuriais nepajėgia susitvarkyti.
Konkreti santykių istorija lemia, kokio stiprumo stresą patirsite, nutrūkus ryšiui dėl sąveikos partnerio nedėmesingumo jam žiūrint į mobilųjį, tikrinantis paštą ar darant dar ką nors, kas atitrauks jo dėmesį nuo jūsų. Jeigu dėl nutrūkusio ryšio kylantį nusiminimą malšinsite patys pasiimdami mobilųjį, įsitrauksite į užburtą ratą. Jūsų naudojimasis telefonu dar smarkiau nutrauks ryšį ir ne tik padidins jūsų nerimą, bet ir neleis ramintis, ką darytų bendravimas žiūrint vienam į kitą, apibūdintas 3 skyriuje. Nutrūkusio ryšio sukeltas nerimas jus vėl ves prie ekrano.
Pirminė problema yra ne pats prietaisas per se, bet plintąs santykių stresas. Kokį stresą buvo patyrusios tos motinos, stebėtos greitojo maisto restoranuose? Turkle cituojami tyrėjai galbūt liudija ilgalaikį probleminių sąveikų tarp tėvų ir vaiko modelį, kuris vystosi jau daug metų. Išvargęs tėvas ar motina, turbūt sulaukiantis tik minimalios pagalbos besirūpinant naujagimiu ir kitais vaikais, galbūt turi ribotus išteklius įsitraukti į tos akimirkos sąveikas, kurios tokios būtinos jų kūdikiams. Kai augantiems vaikams trūksta gerai išvystytų savireguliacijos gebėjimų, tampa vis sunkiau jais rūpintis, jiems būdinga daug pykčio protrūkių ir neprognozuojamas miego režimas. Miego trūkumas ir nuolatinės kovos toliau kelia stresą tėvams, kurie tada vis labiau atitolsta emociškai, tuo dar labiau pasunkindami vaikui suvaldyti savo elgesį ir emocijas. Tėvystės stresas ir nekontroliuojamas vaikas gali pastūmėti tėvus prie technologijų kaip išsigelbėjimo tiek sau, tiek savo vaikui. (Žinoma, kartais tėvams paprasčiausiai reikia pasinaudoti telefonu.) Naudojimasis telefonu nėra problemos priežastis, bet veikiau rezultatas daugybės tos akimirkos sąveikų, kuriose neatitikimas liko neatitaisytas. Kaip detaliau kalbėsime 9 skyriuje, technologijų problemos sprendimas slypi ne pamokymuose riboti jų naudojimą, bet tiesiog įsitraukiant į realias sąveikas žiūrint vienam į kitą, ką skatina ir Turkle.
Autizmas ir technologijos
2017-ųjų metų gegužę Prancūzijos laikraštyje Le Monde buvo paskelbtas straipsnis, kuriame teigiama, kad autizmo atvejų padidėjimą galima sieti su tėvų naudojimusi mobiliaisiais telefonais. Buvo iškelta hipotezė – mažyliai patiria dažnas sustingusio veido sąveikas, kai jų tėvai yra perkėlę dėmesį nuo vaikų į elektroninius prietaisus. Turkle knygoje irgi apie tai užsiminė, teigdama, kad tėvai susirūpinę dėl mobiliojo naudojimo ir Aspergerio sindromo (šis sutrikimas ir kitos panašios raidos problemos dabar bendrai vadinamos autizmo spektro sutrikimais) sąsajos.
Mobiliojo telefono ir autizmo ryšį galime atmesti paprasčiausiu faktu, kad eksponentinis autizmo diagnozių kilimas prasidėjo dar prieš dabartinę mobiliųjų epidemiją. Bet galime pasvarstyti, kaip susiję mobiliųjų naudojimas ir su autizmu siejamas elgesys. Kaip kalbėjome 4 skyriuje, reikia žiūrėti ne vien į gimdytojo ir vaiko elgesį, bet ir į tai, kaip jie veikia ir keičia vienas kitą tos akimirkos sąveikose, tą vadinamąjį abipusės reguliacijos modelį.
Jusliškai jautrus ar kitaip neurobiologiškai pažeidžiamas vaikas gali prisitaikyti iš visų jėgų stengdamasis atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Vaikai, kuriems sunku socialiai bendrauti, gali natūraliai rinktis ramų, pasyvų įsitraukimą į ekranus, nereikalaudami jokio atsako. Tėvai tada galbūt ima savo telefonus, kad nusiramintų po to didžiulio streso besistengiant rasti ryšį su tokiais vaikais. Toliau situacija gali dar labiau komplikuotis, kai tėvų stresas bus perduotas vaikams ir jie dar daugiau ims savireguliuotis ir mažinti stresą bei nerimą technologijomis.
Būdamas dvejų, Billy‘is mokėjo kiekvieną kiekvienos dainos žodį iš Disney‘aus filmuko Aladdin („Aladinas“). Žiūrėdamas jį su vyresne seserimi, tas dainas vaidindavo, o jo kūnas kone tobulai atkartodavo filmuko veikėjus. Kalbant apie jo potraukį ekranams, šis keistas įprotis buvo vienas iš susižavėjimą keliančių aspektų. Bet kai vaikas paaugo ir per šeimos atostogas nebegalėjo atsiplėšti nuo žaidimų konsolės, jo tėvai Stella ir Jimas ėmė nerimauti. Jų pastangos apriboti naudojimąsi baigdavosi triukšmingais pykčio priepuoliais, ypač šeimai vakarieniaujant restorane; Billy‘io protrūkiai trukdydavo ne tik šeimai, bet ir kitiems restorano klientams. Taigi stengdamiesi išgelbėti vyresniosios sesers vakarienę tėvai dažnai nusileisdavo ir patirdavo smerkiančius aplinkinių žvilgsnius tiek dėl trukdymo, tiek dėl tėvų negebėjimo riboti naudojimąsi įrenginiu.
Psichoterapeutas užsiminė, kad Billy‘is galbūt turi autizmo spektro sutrikimų. Tai padėjo Stellai ir Jimui socialinės medijos naudojimą pamatyti kaip vaiko sutrikimų simptomą. Bet, užuot tiesmukai kovoję su problema uždrausdami įrenginius, jie taip pat pasistengė sudaryti Billy‘iui sąlygas būti socialiniame pasaulyje, kurį jis pajėgė toleruoti. Nuėjus į žaislų parduotuvę, kur kiekvienas vaikas patiria per daug sensorinių dirgiklių, Billy‘iui labai patiko žaislinių muzikos instrumentų erdvė. Stella ėmė griebtis muzikos prieš jam pratrūkstant, taip pat rado kitų būdų su sūnumi klausytis muzikos. Ji pastebėjo, kad klasikinė muzika ypač padėdavo jam nurimti. Kartu jie ėmė lankyti muzikos pamokas. Kai tik vaikas galėjo nulaikyti vaikišką gitarą, motina užrašė jį į užsiėmimus. Trečioje klasėje jis prisijungė prie muzikos kolektyvo mokykloje.
Vidurinėje mokykloje Billy‘io meilė muzikai perėjo į dailę, jis užmezgė artimą ryšį su mylima ir talentinga dailės mokytoja. Spalvinguose piešiniuose Billy‘is dažnai vaizduodavo mažus vaikus, žaidžiančius kartu. Per savo meninius talentus pažvelgęs į socialinius vaikystės keblumus, Billy‘is galėjo lengviau susikurti prasmes apie ankstyvąją patirtį. Vėliau savo meninius talentus jis panaudojo tapęs grafikos dizaineriu ir toliau piešė ramioje namų studijoje. Bėgant laikui jo socialinis nerimas išblėso. Savo paties iniciatyva pamažu sumažino ekranų naudojimą, vis daugiau malonių akimirkų patirdamas iš gyvų socialinių sąveikų.
Billy‘io istorija padeda suprasti, kad technologijų naudojimas yra ne sunkumų priežastis, bet veikiau jų pasekmė. Vaizdo žaidimai suteikė Billy‘iui palengvėjimą nuo didžiulės socialinio pasaulio stimuliacijos. Stella ir Jimas rėmėsi vienas kitu ir dideliu palaikymo tinklu. Tai padėjo jiems įveikti visus keblumus sąveikaujant su jų sunkiai pasiekiamu sūnumi. Jei nebūtų turėję tokio palaikymo, abu galėjo nugrimzti į mobilųjį telefoną kaip interaktyvų partnerį ir taip vis didinti ryšio pertrūkį. Trimačiai realių sąveikų keblumai yra sudėtingas ir iššūkių keliantis dalykas, bet per neatitikimus ir atitaisymus žmonės gali keistis. Ieškodami priebėgos dvimačiuose mobiliųjų paviršiuose, tokios patirties netenka. Tada greičiausiai užstringa ir nebepajėgia augti.
