„Sovietiniais laikais nebūdavo tokio dalyko, kad įsimylėjęs galėdavai draugauti, „susimesti“ gyventi kartu“, – „Žinių radijo“ laidoje „Skaitmeninė karta“ sakė R. Butkevičiūtė, pastebėdama, kad dažnai santuokos būdavo sudaromos ir dėl ekonominio išskaičiavimo.
„Apsigyventi kartu yra patogiau, šeimos gaudavo įvairius būstus ir pan. Būdavo toks išskaičiavimo dalykas“, – teigė ji.
Taip pat, akcentavo pašnekovė, seniau santykius lydėdavo ir tam tikras pasiaukojimo naratyvas. Anot specialistės, ištekėdamos moterys dažnai turėdavo atsisakyti savo asmeninių ambicijų, svajonių ir gyvenimo.
„Būdavo netgi toks kokybės ženklas – aš aukojuosi, aš viską atiduodu dėl šeimos, kad išlaikyčiau šeimą, atsisakau savo svajonių, savo norų, nes auginu vaikus“, – aiškino „Ribologija“ atstovė.
„Šios priežastys lėmė tai, kad santykiai būdavo laikomi žymiai ilgiau. Jeigu pasižiūrėsime, tarkime, į tėvų kartą, tikrai yra pavyzdžių, kai žmonės labai gražiai gyvena. Bet yra ir tokių pavyzdžių, kur gyvena kaip tame posakyje – kaip šuo su kate. Bet yra pripratę taip gyventi, nes nebuvo kitų opcijų nutraukti santykius“, – dėstė ji.
Tačiau, anot specialistės, dėl santykių, o ypatingai – dėl vaikų – šiuolaikinės poros dar yra linkusios aukoti asmeninę laimę.
„Tenka matyti jaunų porų, kur sako: mes vis tiek dar pagyvensim dėl vaikų. (...) Bet vaikai nėra laimingi tose šeimose, kurios gyvena vien dėl jų – nors tėvai visiškai galbūt net nekenčia vienas kito. Vaikai tą jaučia, ar ne? Ir vaikai yra žymiai laimingesni su tėvais, kurie, nors ir išsiskyrę, kas vaikams, žinoma, yra trauma, bet jie gyvena savo gyvenimus“, – samprotavo pašnekovė.
Visgi, pašnekovė pažymėjo, kad šiuolaikinė karta į santykius žvelgia kitaip – daugiau individualistiškai.
„Dabartinis jaunimas supranta ir šiek tiek labiau atsigręžia į save. Todėl ta kančia ir pasiaukojimas jau nebėra vertybė. Jauni žmonės galvoja – kodėl aukoti savo laimę dėl kažkieno kito vizijos ar tam, kad aš įtikčiau seneliams, tėvams ar visuomenei? Norima gyventi savo gyvenimą“, – kalbėjo R. Butkevičiūtė.
„Man atrodo, dėl to vis didėja ir skyrybų skaičius. Ir taip yra ne dėl to, kad jaunimas esą supuvęs ar kad tai atėję iš vakarietiškos kultūros. Taip yra dėl to, nes žmonės tiesiog nebenori kentėti. Jie žiūri savo laimės. Jeigu santykiuose tikrai yra kažkas negerai – bandome išspręsti dalykus, nepavyksta – tad kam visą gyvenimą būti kartu nelaimingiems vien tam, kad kažką įrodyti?“ – kėlė klausimą pašnekovė.
Todėl, apibendrindama teigė R. Butkevičiūtė, kad bendrai Lietuvoje matoma Vakarų valstybėms būdinga tendencija – santykiai, o ypač santuokos sudaromos gerokai vėliau, mat, teigia ji, žmonės labiau linkę siekti savo tikslų, ambicingiau ir ryžtingiau vystyti asmeninį gyvenimą – dar iki santuokos ar šeimos kūrimo.
