Siekdamas užpildyti šias spragas ir vykdydamas savo finansinės edukacijos veiklą, „Swedbank” Asmeninių finansų institutas pradeda naują šviečiamąjį publikacijų ciklą „Ar žinote, kad”. Šįkart jo taikiklyje – valstybinis socialinis draudimas arba I pensijų sistemos pakopa.
0 ir 1 pakopos. Tai valstybinis socialinis draudimas, kuris paremtas dirbančiųjų ir jų darbdavių įmokomis. Ši pakopa dažniausiai vadinama jį administruojančios institucijos pavadinimu – SODRA.
2 pakopa. Tai savanoriškai pasirenkama sistema, kai dalis valstybiniam socialiniam draudimui pervedamų mokesčių nukreipiama į pasirinktą privatų investicinį fondą. Šios pakopos sutartį gali sudaryti tik dirbantys pagal darbo sutartis.
3 pakopa. Tai savanoriškai pervedamos pinigų sumos į investicinius fondus. Ši pakopa nuo antrosios skiriasi tuo, kad gyventojas pensijos kaupimui skiria lėšų iš asmeninių pajamų, o ne perskirsto SODRAI mokamus mokesčius.
4 pakopa. Tai neformalioji sistemos dalis, kuri atspindi asmens gerovės pensijoje užtikrinimą sukauptu finansiniu ir nekilnojamuoju turtu.
Šias pakopas galima pavadinti skirtingais pajamų šaltiniais asmeniui, baigusiam profesinę karjerą. Pasaulyje labiausiai paplitusi pirmoji pakopa – valstybinis socialinis draudimas.
Valstybinio socialinio draudimo sistemos pradininkas – Otas fon Bismarkas
Privalomas valstybinis socialinis draudimas dar kartais vadinamas Bismarko sistema, kadangi 1889 m. Vokietijos kancleris Otas fon Bismarkas pristatė pirmosios tokios pensijų sistemos užuomazgas. Tuomet Prūsijoje pensininku buvo galima tapti sulaukus 65 metų. Deja, XIX a. pabaigoje vidutinė gyvenimo trukmė siekė tik apie 45 metus, tad „laimingųjų” pensininkų pasitaikydavo itin retai.
Panaši sistema, tik su tam tikrais pataisymais, po pusšimčio metų buvo pritaikyta JAV. Analogiškos sistemos pagrindas liko gyvybingas iki šių dienų daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje. Šios sistemos esmė – dirbantieji ir darbdaviai moka įnašus ir taip dirbantieji įgyja teisę į socialinį draudimą būdami darbingo amžiaus, o taip pat ir į pensijos išmokas, baigę profesinę karjerą.
Dirbantieji SODROJE neturi savo „asmeninių kaupimo sąskaitų”
Valstybinio socialinio draudimo sistemos ašis paremta ne kaupiamuoju principu. Kitaip tariant, dirbantieji SODROJE neturi savo „asmeninių sąskaitų”, kuriose būtų kaupiamos sumokėtos įmokos ir prireikus perskirstomos jiems patiems.
Didžioji dalis surinktų įmokų perskirstoma dabartiniams pensininkams. Tik nedidelė dalis atitenka patiems dirbantiesiems ligos, motinystės (tėvystės) nedarbo ar kitų išmokų formomis. Taigi mėgstamas kartoti posakis „aš visą gyvenimą mokėjau mokesčius” sistemos atžvilgiu nėra joks argumentas, nes visą gyvenimą mokėti mokesčiai jau seniai yra perskirstyti ir išmokėti. Tad ateityje senatvės pensijos priklausys ne tiek nuo dabartinių dirbančiųjų, kiek nuo ateities kartų mokamų įmokų ir mokesčių mokėtojų skaičiaus.
Jau dabar nepakanka dirbančiųjų įmokų finansuoti išmokų poreikį
2010 m. vienos pensijos, kurių didžiausią dalį sudaro senatvės pensijos, išmokėjimui Sodrai trūko vidutiniškai 120 Lt. Šiai sumai gauti yra keli būdai: ji gali būti dengiama perskirstant mokestines įplaukas arba iš valstybės biudžeto, kurio papildymui gali būti skolinamasi.
Tačiau lėšų trūksta ne tik SODRAI, bet ir senjorams. Remiantis šiais metais Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos užsakymu atliktos apklausos duomenimis, 34 proc. pensininkų finansiškai remia artimieji, dažniausiai skirdami 100-300 Lt/mėn. paramą, bet 58 proc. senjorų šios paramos nepakanka. Daugiau nei trečdaliui pensininkų prie pensijos pakaktų papildomų 300 Lt.
Sodros aukso amžius – 2020-aisiais
Šalies valstybinės institucijos skaičiuoja, jog maždaug 2020 m. SODROS biudžetas išgyvens aukso amžių. Maždaug tuo metu į darbo rinką jau bus įsilieję Nepriklausomybės atkūrimo bumo naujagimiai. Tačiau jiems senstant, išmokų iš SODROS biudžeto problema darysis vis jautresnė, jei mažėjančio gimstamumo ir emigracijos tendencijos šalyje nesikeis.
Pensininkų skaičiaus valdymo priemonė – pensinio amžiaus tolinimas
Lietuva tai daro nuo šių metų: pensinis amžius turėtų prilygti Europos šalių vidurkiui, iki 2026-ųjų pasiekti 65 ribą ir tapti vienodas tiek vyrams, tiek moterims. Daugelis Vakarų Europos šalių, kur visuomenės senėjimo problema dar opesnė nei Lietuvoje, šiuo svertu jau pasinaudojo.
Kodėl vienos pakopos nepakanka (1)
Viena to priežasčių – gyventojų senėjimas. XIX a. pradžioje gyvenimo trukmė visame pasaulyje nesiekė 40 metų. Tuo tarpu dabar gyventojų amžiaus vidurkis yra apie 66 metus, o Europoje artėja link 80-ies metų. Kitaip tariant, visuomenė sensta, mažėja dirbančiųjų ar į darbo rinką įsiliejančiųjų. Tuo pačiu daugėja iš jos pasitraukiančių ir įgyjančių teisę į valstybės išmokų anuitetą. Taigi valstybės aparatui, perskirstančiam mokesčius, tenka vis didesnė išmokų našta.
Lietuva – ne išimtis. Demografinės senatvės koeficientas, rodantis, kiek pagyvenusių (60 metų ir vyresnio amžiaus) žmonių tenka šimtui vaikų iki 15 metų amžiaus, 2011 m. pradžioje buvo 144, kai vos prieš šešerius metus jis siekė 118. Jei gimstamumo rodikliai nesikeis, 2025 m. Lietuvoje bus dvigubai daugiau vyresnių žmonių nei jaunų, kurie nebūtinai visi pasiliks Lietuvos darbo rinkoje, o pasilikę – dirbs. 2049 m., kai į pensiją ruošis dabartinis jaunimas, tik ką perkopęs 25 metų amžių, vienam jaunuoliui iki 15 metų teks trys vyresnio nei 60 m. amžiaus žmonės.
Palyginus gyventojų pasiskirstymo pagal amžių rodiklius su, pavyzdžiui, Indija, gyventojų senėjimo tendencijos mūsų šalyje dar akivaizdesnės.
Kodėl vienos pakopos nepakanka (2)
Šių faktų visiškai pakanka suprasti, jog kiekviena pilnametė karta turėtų pasirūpinti savo poreikių tenkinimu ne tik esamuoju momentu, bet ir ateityje, t.y. pensijai kauptų pati. Tam, kad pensinio amžiaus sulaukęs dabar 25 metų asmuo gautų 70 proc. vidutinio darbo užmokesčio (1180 lt/mėn.), jam pakaktų per mėnesį atsidėti 40-80 Lt/mėn. (priklauomai nuo grąžos). Tačiau apie savarankišką ruošimąsi pensijai, kitas pensijų sistemos pakopas skaitykite kitoje publikacijų ciklo „Ar žinote, kad” temoje.
