- Įvairios investicijos, akcijų ar investicinių fondų pirkimas jums skamba tarsi keiksmažodis ar, vis dėlto, yra tekę su tuo susidurti?
- Nusikeiki ir susiduri. Investavau į šildymą, buvau prisipirkęs įvairių fondų. Turėjau net kelis kilogramus, bet bankininkai po krizės patarė išmesti. Tai ir išmečiau. Ką su jais darysi? Investicijomis neapsirengsi, negražu – bankininkai išsijuoks. Kartais pakramtydavau akcijų vietoj pietų, bet būdavo labai neskanu.
- Apie finansinius bandymus išlikę tik slogūs prisiminimai?
- Priešingai, labai gražūs. Ateini į banką, atneši savo pinigėlius, tave gražiai, meiliai sutinka. „Ačiū“, – sako. – „Kad investuojate. Tikėkite ir laukite – procentai byrės ir byrės, dirbti nereikės, laimingai gyvensite. Mes jums iškilmingai prisiekiame. Žinokite – bankais privalote pasitikėti, kitaip gausite į snukį ir neteksite kelių procentų“. O ką daryti – privalai tikėti, pinigai juk vis dar savi.
- Jums lengviau būtų investuoti savo ar draugo pinigus?
- Priklauso nuo to, kur investuosi. Draugo, žinoma, investuočiau į „Snoro“ banką, o savo, be kalbų, dėčiau į kojinę.
- Kokia Jūsų nuomonė dėl dažno lietuvio įpročio laikyti pinigus „kojinėse“, o ne bankuose?
- Lietuviai nėra kvaili, todėl jau daug amžių žino, kur laikyti pinigus. Kojinė yra gerai, bet dar geriau laikyti trilitriniuose stiklainiuose. Nešlampa, galima užkasti kaimyno kieme. Ateina banditai ir gali pjaustyti kiek nori, nes ir pats nebežinai, kur užkasei.
- Pinigai ir muzika. Kokį ryšį įžvelgiate?
- Kuo blogesnė muzika, tuo daugiau pinigų. Remti rimtą meną – draudžiama, finansams nesveika. Lygiai tas pats ir su lietuvišku menu. Jau geriau bus remiamas švediškas, daniškas ar norvegiškas menas. Darai pinigus Lietuvoje, bet jais savų neremi. Teisingas nacionalinis-imperialistinis požiūris, teisingas…
- Dalyvavote įvairiose gastrolėse skirtinguose žemynuose, kokių nesusipratimų patyrėte dėl kitų šalių valiutų?
- Kažkada į SSSR Goskoncertą po gastrolių neatvežėme 4 pfenigių. Ot tada buvo finansinis skandalas. Bet šiaip jeigu pinigų turi – nesusipratimų išvengsi.
- Galbūt studijų ar kokiais kitais laikais teko gyventi tam tikrą laiką, kai kišenėse švilpavo vėjai?
- Anais laikais nebuvo tokių stiprių vėjų, kurie per klyną švilpautų. Bet pasitaikius tokioms situacijoms, išgyvenimo metodas būdavo paprastas: per dieną skolindavausi po rublį, o po to per mėnesį išsimokėdavau. Gera ir neišlaidi egzistencija.
- Ar Jums paprasta vos pažiūrėjus į valiutų santykius konvertuoti litą su atitinkama valiuta?
- Vos tik pasižiūriu į meilų valiutų santykiavimą tą pačią akimirką užsinoriu pakeisti. Žiūrėk, litų ir nebėra. Malonumas neapsakomas. Jautiesi lyg „amerikonas“.
- Galbūt pamenate, kokią nors seną draugo negrąžintą skolą, kurią juokais arba visiškai rimtai prisimenate pats ir norėtumėte priminti skolininkui?
- Rašytojas Saulius Tomas Kondrotas man skolingas 10 rublių ir vis dar negrąžino. Tuo tarpu aš pats kompozitoriui Feliksui Bajorui esu skolingas du rublius, bet iš karto jam tvirtinau, kad negrąžinsiu. Vis kartoju sau tą visiems žinomą gilią mintį – kai skoliniesi, tai svetimus, o grąžinti turi savus, kai skoliniesi, tai laikinai, o grąžini amžinai.
- Ar pinigai gali sugriauti draugystę?
- Pinigai kiekvieną dieną griauna ir griauna, bando skirti ir išskiria ištisas gimines, visus, kuriems pinigai yra svarbesni už giminystę ir draugystę.
- Ar sunku apsispręsti prieš perkant kažką brangaus?
- Buvo toks Buridano asilas, kuris negalėjo apsispręsti nuo kurios šieno kupetos pradėti ėsti. Nudvėsė nabagas iš bado. Parduotuvėse tik moterys „dvesia“ negalėdamos apsispręsti.
- Prisiminkite, dėl kokio pirkinio jums buvo sunkiausia atsisveikinti su nemenka pinigų suma?
- Pirkdamas lovą vis galvojau, kam man ji reikalinga. Miegoti juk galima ir ant grindų. Bet ir to nesigailiu, nupirkai ir pašvilpk ponui į …
- Kokia didžiausia Jūsų neišsipildžiusi svajonė?
- Nusipirkti dviratį.
- Ar tikite, kad galite išlošti loterijose?
- O kam? Kad apimtų azartas? Geriau gyventi nelošiant, laisvai kvėpuojant ir džiaugiantis tuo, ką Dievas davė, ką sunkiu darbu pats uždirbau.
- Vis dėlto, ką darytumėte netikėtai laimėjęs milijoną litų?
- Išsikeitęs milijoną po litą išeičiau į gatvę ir išbarstyčiau monetas. Manau pultų rinkti litus ir bankininkai, ir milijonieriai. Smagus vaizdelis turėtų būti.
- Kokia Jūsų nuomonė, ar įmanoma kiekvieno žmogaus nuveiktus darbus įvertinti pinigais?
- Žinoma, kad galima – kuo mažiau pinigų banko sąskaitoje, tuo žmogaus nuopelnai didesni.
- Dėl kokių dalykų gyvenime sutiktumėte paaukoti visas savo santaupas?
- Jei turėčiau tą padaryti, tai visas santaupas paaukočiau sau, pasidžiaugdamas gražiu gyvenimu ir nuveiktais darbais. Nueičiau į prašmatnų restoraną, sukviesčiau visus draugus, visus Vilniaus bomžus, šiek tiek politikų, vieną bankininką, keletą milijonierių ir...
- Kaip vertinate augančias galimybes apsipirkti internetu?
- Dar nepradėjau vertinti, bet gal ir pradėsiu. Man prie širdies labiau atsiskaitymas kortele, tada nematai, kaip mažėja pinigai.
- Tradicinis klausimas, ką be grynųjų pinigų ir banko kortelių, visada galima surasti jūsų piniginėje?
- Grynųjų pavyks surasti nedaug, tačiau įvairių kortelių yra apstu. Bet kortelių galiu ir nesinešioti. Anksčiau visada turėdavau keletą tokių įpakuotų daikčiukų, bet dabar nebeverta, vietą pinigams užima.
