Neseniai nurimę Seimo rinkimų debatai paliko didelį pažadų kraitį rinkėjams: didinti minimalų atlyginimą ir gyventojų užimtumą, skatinti ūkio plėtrą, gerinti investicinę aplinką.
Lyg susitarusios beveik visos partijos būsimą gerovę siejo tik su viešaisiais finansais, tarsi niekada nebūtų buvusios 2008–2009 metų krizės.
Juk būtent tuomet Lietuvos rinkoje dominuojantys užsienio kapitalo bankai nustojo skolinti šalies ūkiui ir šimtai bankrutavusių įmonių paleido į gatves armiją bedarbių.
Ar mes esame apsidraudę nuo antrosios krizės bangos, jei į Lietuvą ji atsiristų iš finansinėse problemose skendinčios euro zonos? O gal globali krizė apskritai yra savotiška stichinė nelaimė, prieš kurią mūsų maža šalis yra visiškai bejėgė?
– Šiuo metu mūsų valstybė tikrai bejėgė. Anaiptol ne todėl, kad Lietuva – maža šalis, o dėl to, kad neturime savos pinigų politikos, visaverčio centrinio banko, – tvirtina Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto docentė Birutė Visokavičienė, neseniai išleidusi monografiją „Pinigų politika valstybės ekonomikoje”.
– Jūs visada buvote savarankiškos pinigų politikos šalininkė, agitavote, kad Lietuvos bankas jos neatsisakytų ir nepereitų prie valiutų valdybos modelio. Kodėl?
– Esu įsitikinusi, kad nepriklausoma valstybė turi vykdyti savo pinigų politiką. Daugumos pasaulio valstybių centriniai bankai tai daro.
O kaipgi kitaip? Juk pinigų politika – labai svarbi šalies ekonominės politikos dalis.
Pasidairykime po pasaulį. Valiutų valdybos modelis egzistuoja tik keliuose regionuose, taip pat Latvijoje, buvo Estijoje, bet estams dabar tai jau nebetrukdo – jie priimti į euro zoną.
– Kodėl jūs manote, kad sava pinigų politika Lietuvai būtų naudingesnė nei valiutų valdyba, kuri garantuoja stabilų lito kursą?
– Apie lito kursą – kiek vėliau, nors tai, kad litas tarsi šuo prie būdos pririštas prie vienos valiutos, taip pat nėra joks gėris.
Kalbant apie savos pinigų politikos būtinumą labai svarbu suprasti, kad esant valiutų valdybai visa šalies ekonominių procesų valdymo našta tenka Vyriausybei, kuri valdo tik viešuosius finansus, tai yra tik nedidelę visų valstybės finansų dalį.
Pagalvokime, ką gali Vyriausybė, jei jai vienai tenka kovoti su infliacija? Mažinti išlaidas arba didinti mokesčius. Tik tiek.
– O kaip centrinis bankas gali stebuklingai suvaldyti infliaciją, jei ji dažnai panaši į stichinę nelaimę?
– Savarankišką pinigų politiką vykdantis centrinis bankas turi daug daugiau priemonių infliacijai suvaldyti nei Vyriausybė. Jis turi perteklinių atsargų, kurias galėtų ir privalėtų panaudoti infliacijai pažaboti.
Be to, centrinis bankas turi galimybę neįsileisti į šalį svetimos valstybės infliacijos.
Tačiau tai įmanoma tik tuo atveju, kai nacionalinė valiuta nėra susieta su kuria nors viena valiuta, kaip dabar litas – su euru.
3,45 lito už eurą – susieta, užfiksuota, ir Lietuvos bankui galvos neskauda, nors nesubalansuota pinigų rinkos paklausa ir pasiūla stumia visą ekonomiką į disbalansą.
– Kodėl per rinkimų kampaniją vos vienas kitas politikas tik puse lūpų užsiminė, kad reikėtų naikinti valiutų valdybą? Matyt, tauta paniškai bijo lito devalvavimo?
– Žinoma, niekas nenori, kad jų pinigai nuvertėtų.
Nebūtinai tai turėtų atsitikti, jei Lietuvos bankas, naudodamas perteklines atsargas ir kitas savarankiškos pinigų politikos priemones, sėkmingai suvaldytų infliaciją ir atkurtų tikrąją lito vertę.
Dabar litas iš tikrųjų yra netekęs vertės. Jei kas tuo netiki, gali palyginti kasdienių prekių krepšelio kainų pokyčius Lietuvoje ir euro zonos valstybėse.
Paprasčiau kalbant, kai kurios prekės ten jau pigesnės nei Lietuvoje.
Bankų palūkanos – taip pat mažesnės. Juk tikroji lito vertė atsispindi kiekvienoje prekėje ir paslaugoje.
– Gal pervertintas litas nėra tokia blogybė? Negirdėjau, kad tuo skųstųsi importuotojai ar kelionių mėgėjai.
– Jei gerai pagalvosime, pervertintas litas galiausiai nenaudingas niekam, net importuotojams. Importuotojai dėl to turi daug išlaidų Lietuvoje ir praranda lėšas konvertuodami eurus į litus.
Vietos gamintojams, eksportuojantiems savo produkciją į euro zonos šalis, apskritai katastrofa nuolat gyventi pervertinto lito sąlygomis. Tačiau tai visai nereiškia, kad litą būtina devalvuoti.
Reikia tik atkurti jo tikrąją vertę. Neabejoju, kad Lietuvos banko specialistai puikiai supranta, apie ką kalbu.
– Valiutų valdyba Lietuvoje egzistuoja jau beveik 18 metų. Per tą laiką lyg ir nebuvo diskusijų, ar ji mums tinka, ar ne. Jei ji tokia netikusi, kodėl taip ilgai kentėjome?
– Kaip žinote, Lietuva jau seniai stengėsi tapti euro zonos nare, atsisakyti lito ir įsivesti eurą. Matyt, todėl ir nekildavo diskusijų dėl valiutų valdybos panaikinimo.
Tačiau kai perspektyva įsivesti eurą nutolo, o pačią Europos Sąjungą krečia finansų krizė, turime mokytis gyventi savarankiškai ir spręsti savo problemas patys.
– Manote, kad atsiritus dar vienai krizės bangai bankai vėl neteiktų paskolų, įmonės bankrutuotų, o gatvėje atsidurtų tūkstančiai bedarbių?
– Negalime būti naivūs ir tikėti, kad užėjus krizei didieji Skandinavijos bankai savo filialams įsakytų – „tik žiūrėkit, kad Lietuvos įmonės nebankrutuotų, skolinkit joms geromis sąlygomis”. Tikrai ne. Taip nebuvo ir nebus.
Komercinė bankininkystė taip pat yra verslas, o joks verslas rizikuoti nelinkęs. Nors tai ir skamba nemaloniai, nepadėjo mums skandinaviškų bankų filialai per praėjusią krizę ir ateityje nepadės.
Galime pykti, kad jie išveža mūsų indėlius ir investuoja ten, kur saugiau bei pelningiau. Galime būti atlaidūs, nes jie Lietuvoje investavo nemažai savo lėšų, sukūrė infrastruktūrą, privertė lietuviškus bankus konkuruoti, pasitempti.
Kad ir kaip mąstytume, nuo to niekas nepasikeis. Turime susitaikyti su akivaizdžiu faktu: Lietuvoje šiuo metu dominuoja užsienio kapitalo bankai. Jie turi savo politiką, o mūsų valstybė privalo turėti savo.
– Kokia iš tiesų yra valiutų valdybos esmė?
– Svarbiausia jos paskirtis – reguliuoti apyvartoje esančių litų kiekį, bet tik vienu būdu: kad litų apyvartoje būtų tiek, kiek įplaukia į šalį užsienio valiutos.
Yra infliacija – gyvename su infliacija, bus defliacija – gyvensime su ja. Per krizę Lietuvos bankas buvo visiškai neveiklus.
– Tačiau ką jis būtų galėjęs daryti, jei nebūtų supančiotas valiutų valdybos?
– Tą patį, ką darė Europos centrinis bankas: mažino palūkanas, didino komercinių bankų likvidumą, teikdavo paskolas komerciniams bankams labai mažomis palūkanomis, kad tik jie būtų likvidūs, skolino ekonomikai palankiomis sąlygomis.
Nesunku prisiminti, kokia padėtis buvo Lietuvoje 2008–2009 metais. Infliacija nuo 4–5 procentų išaugo iki 12 proc., komercinių bankų palūkanos taip pat tapo dviženklės.
Kai kurie užsienio kapitalo bankai apskritai nustojo skolinti Lietuvos įmonėms.
Gal daug bendrovių būtų išsigelbėjusios, jei būtų turėjusios galimybę pasiskolinti. Taigi neišvengiamai kyla klausimas, kaip valstybė gali sėkmingai spręsti strateginius uždavinius neturėdama ne tik savų stiprių bankų, bet ir savos pinigų politikos?
– Atrodo, dabar geras laikas kelti šį klausimą. Formuojasi nauja valdančioji koalicija, kurios lyderiai yra ekonomistai arba į politiką atėję iš verslo. Jie, ko gero, yra puikiai išmokę praėjusios krizės pamokas?
– Labai nesinorėtų, kad politikai vėl nuspręstų, ką turi daryti centrinis bankas. Tai – profesionalų darbas. Lietuvos bankas pats turėtų pasakyti Vyriausybei, ar jis pasirengęs vykdyti pinigų politiką ir kada būtų galima atsisakyti valiutų valdybos.
Prisiminkime, kaip ta valiutų valdyba atsirado: 1994 metais premjeras Adolfas Šleževičius ir kažkokie ekspertai atvykėliai susėdo ir nusprendė ją įvesti. Kodėl jie taip nusprendė, niekas nežino. Tarė ir padarė.
Aš visada maniau, kad savarankiškai valstybei valiutų valdybos modelis yra netinkamas.
