Visiškai aišku, kad atsiranda dilema, nes perkamoji galia mažėja, prekių ir paslaugų kainoms didėjant greičiau nei piniginiam turtui.
Nepaisant to, kad realioji indėlių grąža yra neigiama, mes matome, kad vis daugiau pinigų plūsta į indėlių sąskaitas.
Tiesą sakant, pinigų kiekis indėliuose yra rekordinis. Besivystančiosiose rinkose, tarp jų ir Baltijos šalyse, didžioji dalis klientų pinigų laikoma indėliuose.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios didelė turto dalis nukreipiama į indėlius, – nepakankama investavimo į kitas finansines priemones patirtis. Vakarų šalyse daug didesnė turto dalis paskirstoma į įvairias finansinio turto rūšis.
Turto perskirstymas iš indėlių į kitas konservatyvias priemones yra laipsniškas procesas. Dabartinėje situacijoje, kai realioji indėlių grąža yra neigiama, klientai turėtų rimtai ieškoti alternatyvų.
Ar neigiama indėlių grąža yra tik laikinas reiškinys?
Nepaisant to, kad vakarų centriniai bankai vykdydami savo pinigų politiką siekia palaikyti maždaug 2 proc. metinės infliacijos lygį, XX a. tik Šveicarijai pavyko tai padaryti – jos metinė infliacija buvo apie 2,3 proc.
Vidutinė metinė infliacija pasaulyje buvo 4,5 proc. Lietuvoje per pastaruosius 15 metų infliacija buvo apie 3,5 proc. Dar prieš ketverius metus infliacijos lygis buvo daugiau kaip 10 proc.
Ir nors centriniai bankai tapo nepriklausomi, o infliacija atidžiai kontroliuojama, infliacija tebėra problema. Šiuo metu yra daug manančių, kad infliacijos rizika vėl pradėjo didėti po to, kai ekonominės krizės laikotarpiu centriniai bankai šalims suteikė daugiau pinigų.
Centriniai bankai bandė skatinti ekonomiką ir mažindami palūkanų normas. Kadangi mažėjo palūkanų normos apskritai, kartu mažėjo ir indėlių palūkanos. Manoma, kad kurį laiką palūkanų normos bus tokios pat mažos.
Tokios tendencijos, kai infliacija gali ir toliau didėti, o palūkanų normos tebėra mažos, tik dar labiau didins indėlininkų problemos mastą.
Koks turtas gali neatsilikti nuo infliacijos?
Finansinių priemonių spektras labai platus: yra labai konservatyvių sprendimų ir yra labai rizikingų. Pirmiausia indėlininkai turėtų pagalvoti apie fiksuoto pajamingumo priemones, nes investicijų į akcijas ar žaliavas rizikos lygis daugeliui gali būti per didelis.
Yra sprendimų, kurie laikomi netgi saugesniais už indėlius, pvz., kai kurių vyriausybių obligacijos.
Tačiau vakarų valstybių išleidžiamų obligacijų palūkanos šiuo metu labai mažos ir nepatrauklios (Vokietijos vyriausybės obligacijų metinis pajamingumas yra vos 0,77 proc.).
Jų patrauklumą dar labiau menkina tai, kad vyriausybių biudžetai deficitiniai. Tai reiškia, kad jų skolų našta ateityje didės.
Įmonių obligacijų rinka atrodo pelninga, be to, ir tendencijos kitokios. Po 2008 m. finansų krizės dauguma įmonių jau grąžino didelę dalį savo paskolų, jų pinigų srautai teigiami ir yra sukauptos didelės grynųjų pinigų atsargos. Akivaizdu, kad tai joms padeda užtikrinti savo paskolų aptarnavimą.
Todėl tarp įmonių obligacijų galite rasti tikrai patrauklų palūkanų normų lygį, bendroms palūkanų normoms net esant rekordiškai žemo lygio.
Pavyzdžiui, Suomijos žiniasklaidos bendrovės „Sanoma Oyj“ obligacijų, kurios bus išperkamos 2016 m., metinė palūkanų norma yra 4 proc., o metinis „Stora Enso“ obligacijų pajamingumas tais pačiais metais bus 4,6 proc. – daug kartų didesnis nei indėlių grąža.
Vis daugiau žmonių naudojasi patraukliomis indėlių alternatyvomis, užtikrinančiomis geresnę grąžą, o jų rizikingumas nebūtinai didesnis (palyginkite įmonių obligacijų rizikingumą).
Todėl verta pagalvoti apie šias alternatyvas, ypač esant dabartinėms bankų indėlių palūkanoms, nes gaunamos grąžos skirtumas gali būti labai didelis.
Į įmonių obligacijas lengviausia investuoti per fondus ar investicijų portfelius. Geriau pažįstantys obligacijų rinkas ir turintys pakankamai kapitalo gali jų pirkti tiesiogiai antrinėse rinkose (biržose).
Paulas Lukka yra „Mandatum Life“ Turto valdymo departamento vadovas Baltijos šalims.
