Šiaulietis verslininkas Valdemaras Baltrušaitis 2007-aisiais sėkmingai pardavė vieną savo turėtų statybos įmonių.
Sandoriu jis didžiuojasi ir šiandien: parduota tinkamu metu, o gauta suma – 10 milijonų litų – išties nemenka. Juolab kad jau 2008 metais užklupo krizė ir gauti tokią sumą už statybos įmonę būtų buvę nerealu.
Tapo gerbiamu klientu
Tačiau V.Baltrušaitis labiausiai graužiasi dėl to, kaip jis elgėsi su gautais pinigais.
Pirmiausia jie pateko į sąskaitą banke. Tokia solidi suma iškart atkreipė banko atstovų dėmesį.
„Jie man iškart pradėjo siūlyti investuoti tai į vieną, tai į kitą investicinį fondą. Už durų nuolat stovėdavo kokie keturi bankų atstovai”, – pasakojo šiaulietis.
Galiausiai V.Baltrušaitis ryžosi paklausyti jų patarimų.
Tačiau taip pasielgė ne norėdamas daug uždirbti, o tiesiog saugiai išlaikyti nemenką pinigų sumą.
„Kai kurie bankininkai mane gąsdino, kad turėti tiek pinigų sąskaitoje nesaugu. Neva nežinia, kas gali nutikti”, – prisimena šiaulietis.
Apsisprendusiam investuoti verslininkui buvo suteikta nemokama vieta automobilių aikštelėje, jis gavo banko auksinį kiaušinį su sėkmės linkėjimu. „Buvau labai gerbiamas klientas”, – neslėpė pašnekovas.
Rizikuoti nebuvo linkęs
Statybos specialistas susigundė SEB banko vilionėmis ir nutarė į investicinius fondus, kurių produktus šis bankas siūlė, investuoti 6 mln. litų, o likusius atidėjo šeimos reikmėms.
SEB bankas, kuriame V.Baltrušaitis laikė pinigus dar nuo „Hermio” laikų, sudarė investicijų krepšelį, susidėjusį iš trijų dalių: išsivysčiusių šalių akcijos, besivystančių šalių fondai ir kitos alternatyvios investicijos.
„Pirmiausia man pasiūlė investuoti į aukštos ir vidutinės rizikos fondus, tačiau aš jų atsisakiau. Pagalvojau: kam man reikia tokios rizikos?” – kalbėjo vyras.
Netrukus bankas pasiūlė investuoti į žemos ir vidutinės rizikos fondus.
Vienas jų buvo „GILD Arbitrage”, valdomas iš Estijos.
Tebemoka iki šiol
Šalia visų fondų pavadinimų sutartyje buvo prirašyta – „saugu”. Esą žadėtas 100 procentų lėšų grąžinimas su 8 proc. svyravimu.
„Man žadėjo net 10–14 proc. grąžą. Tačiau net ir tai nebuvo svarbu, tiesiog norėjau, kad pinigai nedingtų”, – sakė V.Baltrušaitis.
Verslininkas tvirtina užpildęs anketą, kurioje įrašė, kad nori sutaupyti be jokios investicijų praradimo rizikos.
Į „GILD Arbitrage” fondą šiaulietis investavo 490 tūkstančių litų. Papildomai dar teko sumokėti bankui už tarpininkavimo paslaugą.
Sutartis buvo numatyta 2–3 metams. Tačiau per visą laiką verslininkas taip ir nesulaukė informacijos iš fondo apie aktyvų išpirkimą. Nors sutartyje buvo įrašyta, kad klientas bet kada gali palikti fondą, tokio poreikio nebuvo.
„Be to, kas mėnesį už investicijų portfelio valdymą mokėdavau po tūkstantį litų. Net ir dabar moku po 200 litų, nors mano investicijų vertė jau lygi nuliui”, – skundėsi V.Baltrušaitis.
Fondas, kuriam tarpininkavo SEB, investavo į verslus Baltijos šalyse, Bulgarijoje, Armėnijoje ir kitur.
Apsispręsti – tik valanda
Praėjus metams po sutarties, kai jau įsisiautėjo ekonominė krizė, V.Baltrušaitis sužinojo, kad fondas, kuriam jis patikėjo kone pusę milijono litų, įšaldomas.
2008 metų lapkričio 4 dieną šio fondo valdytojas Tonno Vaehkas pareiškė, kad sprendimas priimtas atsižvelgus į situaciją finansų rinkoje. Taigi šiauliečio, kaip ir dar 300 investuotojų iš Baltijos šalių, pinigai buvo įšaldyti.
2009 metų sausio 30 dieną, penktadienį, V.Baltrušaitis gavo laišką elektroniniu paštu, kad gali teikti prašymą palikti fondą iki mėnesio pabaigos.
Pasak pašnekovo, laiškas buvo gautas pavakare, likus vos valandai iki bankų darbo laiko pabaigos.
Šiaulietis šį laišką perskaitė tik atėjęs į darbą pirmadienį, o tai buvo vasario 2-oji.
„Vadinasi, teoriškai turėjau valandą. Man dabar tai atrodo labai keista”, – stebėjosi statybų verslo atstovas.
Kaltina banką slėpimu
Šiandien verslininkas labiau kaltina ne patį fondą, bet SEB banką, nes šis neinformavo jo, kad fondas gali žlugti.
„Mano klientui nebuvo pasakyta, kad fondo valdytojas gali neišpirkti investicijų.
Sutartyje nėra įrašyta, kad fondas gali sustabdyti išpirkimą”, – vardijo advokatas Marius Liatukas, atstovaujantis V.Baltrušaičiui.
Pasak advokato, dėl fondo įšaldymo klausimų nekyla – krizė smogė visam finansų sektoriui. Tačiau šiaulietis bylinėjasi dėl to, kad bankas jo neinformavo apie fondo bėdas.
„Bankas kažkodėl nematė reikalo to pranešti. Bet juk tai svarbi informacija, kurios bankas neatskleidė. Dėl to mano klientas patyrė nuostolių”, – stebėjosi M.Liatukas.
Tačiau SEB banko Privačios bankininkystės departamento direktorė Aušra Survilienė „Lietuvos rytą” patikino, kad pajamingumo ar sėkmingų investicijų garantijų bankas niekuomet neteikia ir negali teikti.
Mat bankas nėra ir negali būti atsakingas už konkretaus fondo rezultatus.
Pasak advokato M.Liatuko, bankas jo klientui atsakė, kad perspėjimas buvo įrašytas fondo interneto puslapyje. Žinoma, anglų kalba.
Beje, iš kitų SEB siūlytų fondų šiaulietis jau pasitraukė, nors ir patyrė daugiau nei milijoną litų nuostolio.
Tačiau dėl to V.Baltrušaitis pretenzijų bankui neturi, nes supranta, kad pats smarkiai rizikavo.
Siūlo nepuoselėti vilčių
SEB bankas neslepia: investavę į šį fondą žmonės gali jau niekada neatgauti savo lėšų. „Remiantis naujausia informacija, yra didelė tikimybė, kad taip ir bus”, – sakė A.Survilienė.
Fondo skelbiamais duomenimis, jo įsipareigojimai – 20,40 milijono eurų – gerokai viršija turtą, kuris siekia tik 5,68 milijono eurų.
2008 metais „GILD Arbitrage” susidūrė su likvidumo problemomis. Dėl to ir buvo sustabdytas fondo vienetų išpirkimas, bet ne pati fondo veikla.
Tačiau bankas dievagojasi, kad klientui suteikė visą informaciją. A.Survilienė pažymėjo, kad konsultuojant klientus investicijų klausimais į portfelį įtraukiamos tiek itin, tiek mažiau rizikingos finansinės priemonės.
„Visa tai aptariama su klientais, sutariama dėl viso investicinio portfelio rizikos lygio. Tačiau tai nereiškia, kad visos investicijos nerizikingos”, – sakė pašnekovė.
Tiesa, 2009-aisiais „GILD Arbitrage” paskelbė, kad į fondą investavusiųjų skola bus restruktūrizuota į obligacijas, kurios bus išperkamos po trejų metų.
„Dabar kažką kalba apie 2014 metus ir galimą bankrotą”, – pridūrė V.Baltrušaitis.
Tikimybė prarasti visada yra
SEB Privačios bankininkystės departamento direktorė sakė, kad visuomet yra tikimybė, jog investuotų lėšų vertė sumažės, o tam tikrais atvejais pinigai gali būti ir prarasti.
Tačiau šiaulietis verslininkas prisiekinėja toliau: bankas esą jam garantavo, kad bet kokiu atveju pinigai vis tiek sugrįš.
„Kai aš statau namą, suteikiu penkerių metų garantiją. O bankas, pasirodo, fondus siūlo be jokių garantijų”, – piktinosi šiaulietis.
Jį nustebino ir tai, kad per kelerius metus pasikeitė keturi asmeniniai banko vadybininkai, turėję darbuotis su juo.
„Vienas pasiūlė investuoti, antras suformavo krepšelį, trečias padėjo investuoti, o ketvirtas dabar sako, kad nieko nežino. O aš jais visais pasitikėjau”, – atsiduso verslininkas.
Banko pasiūlymu investuoti susigundęs šiaulietis prarado milžinišką sumą – kone pusę milijono litų. Maža to, nusprendęs su bankininkais iki galo tiesą išsiaiškinti teisme verslininkas ir toliau moka jiems už jau pradingusių investicijų valdymą.
Iš fondo pusės – tiktai tyla
Investicinio banko „GILD Bankers” pirmasis ir vienintelis Baltijos šalyse registruotas alternatyvaus investavimo fondas „GILD Arbitrage” daugiausia investavo Baltijos šalyse į biržose nelistinguojamų bendrovių akcijas ir obligacijas.
Investicijų portfelyje buvo ir Vidurio bei Rytų Europos, Nepriklausomų valstybių sandraugos regionų įmonių vertybiniai popieriai.
Tačiau užėjusi ekonominė krizė sumaišė visas kortas. Fondą, kuris valdė 100 milijonų eurų turtą, buvo pasirinkę 300 investuotojų.
„GILD Bankers” savininkai buvo 12 partnerių iš Estijos, Lietuvos ir Suomijos.
Mūsų šalies investuotojas Šarūnas Skyrius buvo vienas jų, praradęs fonde „GILD Arbitrage” savo asmenines lėšas. Jis teigė nesitikintis atgauti savo pinigų, tačiau kiek jų buvo, nenorėjo atskleisti.
Fondo valdytojai „Lietuvos rytą” raštu informavo, kad yra mažai galimybių, jog investuotojams bus grąžinti pinigai. Kreditoriai šiuo metu jau pradėjo realizuoti fondo turtą.
Teisybės ieško ir žinomi žmonės
Bylinėjimosi su bankais patirties dėl nesėkmingų investicijų turi ne vienas Lietuvoje žinomas žmogus. Plačiausiai nuskambėjo su banku „DnB Nord” susijusios istorijos, kai bankas 2007 m. siūlė su akcijomis susietas obligacijas. Jomis susigundė žinomi verslininkai, politikai. Jie iš to paties banko skolinosi lėšų obligacijoms įsigyti, po to ilgai mynė teismų slenksčius. Mat užėjus krizei bankas obligacijas išpirko, tačiau pareikalavo sumokėti palūkanas už suteiktas paskolas.
Verslininkui A.Bosui bankas obligacijoms įsigyti buvo suteikęs beveik 20 milijonų litų paskolą. Jis užstatė savo prabangų namą Palangoje. Bankas reikalavo grąžinti daugiau nei 2 milijonus litų.
Tuometis Seimo narys, o dabar Sveikatos apsaugos ministerijos kancleris Rimantas Remeika po tokios pat istorijos liko su 300 tūkstančių litų skolos našta.
Beveik 9 milijonus skolintų litų nesėkmingai investavo ir bankrutavusio „Litimpeks” banko vadovas Gintautas Preidys. Jis taip pat per teismus bandė atsikratyti palūkanų naštos.
Daugelis verslininkų bandė įtikinti teismą, kad jie yra neprofesionalūs investuotojai ir jiems buvo suteikta ne visa informacija. Kai kuriais atvejais teismai tuo patikėjo.
