2011-ųjų pradžioje eurą įsivedę estai naujos valiutos laukė baimindamiesi išaugsiančių kainų, o vėliau ne vieną mėnesį prie lentynų parduotuvėse kainą versdavo į kronas, šitaip pasitikrindami, kaip ji pasikeitė. Kone metus dalyje parduotuvių kainos, kaip ir prieš įsivedant eurą, buvo nurodomos abiem valiutomis.
Kitais metais prie tokių pokyčių teks pratintis kaimynams latviams. Ar iškart po jų – 2015-aisiais – į šį traukinį įlips ir Lietuva?
Per premjero ir Lietuvos banko vadovo Vito Vasiliausko susitikimo penktadienį paskelbta, kad bus sudaryta grupė, kuri bus atsakinga už tai, kad Lietuva atitiktų Mastrichto kriterijus ir galėtų pretenduoti prisijungti prie euro zonos.
Anot finansų ministro Rimanto Šadžiaus, Mastrichto kriterijus Lietuva atitikti gali, jei bus suvaldyta infliacija ir šešėlinė ekonomika.
Ar tai pavyks padaryti iki numatyto laiko, „Lietuvos ryto“ kalbinti ekonomistai dvejoja, tačiau pabrėžia, kad pasistengus galima ir to pasiekti. Tiesa, tenka apgailestauti, kad nepasimokėme iš kaimynės Estijos: gerovės laikais ji ką daugiau uždirbdavusi, tą atidėdavusi, o ne puldavusi išlaidauti.
Ne žodžiais, o darbais
„Tai yra tinkamas sprendimas. Man daro įspūdį ne tiek datos paviešinimas, kiek pats noras sutelkti pajėgas pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Juk Latvijai 2014-aisiais įsivedus eurą, mes liksime vieninteliai be euro Baltijos regione. O taip ilgai negali būti. Juk konkuruojame su kaimynais tose pačiose rinkose“, - kas nutiktų, jei Lietuva nepasiektų, ką viešai pažadėjo premjeras, įspėjo ekonomistas Gitanas Nausėda.
Anot jo, labai daug svertų paveikti infliacijai nėra, bet galima jų paieškoti.
„Svarbiausia, kad šiam tikslui suteiktas projektinis pobūdis. Kas buvo padaryta Latvijoje, o tai padėjo latviams gerokai pasistūmėti siekiant euro“, - mano G. Nausėda.
Tai, kad premjeras garsiai paskelbė euro įsivedimo datą, yra palankus signalas užsienio investuotojams, besidairantiems į Lietuvą. Šitaip mano ekonomistas Žygimantas Mauricas.
„Jiems atsiranda gerų perspektyvų. Be to, situacija euro zonoje gerėja.
Ar realu, kas spėsime pasiekti reikiamų rodiklių? Realu, jei Vyriausybė darys tam tikrus veikslus. Tarkim, latviai susimažino pridėtinės vertės mokestį, be to, būtina reguliuoti biudžeto išlaidas“, - optimizmo nestokojo Ž. Mauricas.
Tiesa, kyla grėsmė, kad neatitikti Mastrichto kriterijaus gali infliacija Lietuvoje. Tuo tarpu valstybės skola, anot Ž. Maurico, neturėtų kelti bėdų.
„Užsibrėžti siekiai neturi būti palikti savieigai, nes tuomet kiltų rizika neįvykdyti reikalavimų. Jei 2013 metų pabaigoje ir 2014-ųjų pradžioje juos atitiksime, tai būsime pasirengę 2015-aisiais įsivesti eurą“, - mano ekonomistas. Prisiminė ir politikų kalbas apie lito devalvavimą
Ar įsivesime eurą 2015-aisiais, anot Tarptautinių santykių ir politikos instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko, priklauso nuo kelių veiksnių.
„Vienas, kuri gali veikti pati Vyriausybė, biudžeto deficito rodiklis. Tai ribos išlaidų didinimo galimybes, tai turėtų reikšti griežtą ir atsakingą biudžeto politiką – taupymą.
Antrasis veiksnys – infliacija – mažiau veikiamas. Dėl infliacijos Lietuva 2006-aisiais buvo įvertinta kaip negalinti prisijungti prie euro zonos. Ar šįkart pavyks tai išspręsti, sunku pasakyti, nes dalį kainų reguliuoja Kainų ir energetikos komisija, o daugelis kainų rinkoje išvis nereguliuojamos.
Tad infliacija – pagrindinis neapibrėžtumas. Jei ne jis, pakaktų tiesiog politinės valios įsivedant eurą“, - kalbėjo R. Vilpišauskas.
Jis pabrėžė, kad Lietuvos fiskaliniai rodikliai 2006-aisiais metais buvo geresni nei dabar: tuomet augo ekonomika, šaliai buvo galima suktis ir be skolų, o dabar valstybės skola kur kas didesnė.
„Nors biudžeto deficitas buvo suvaldytas, mes turėsime skolintis, kad padengtume esamas skolas“, - sakė R. Vilpišauskas.
Pasak jo, esminė klaida, kad Lietuva nepadarė to, ką padarė eurą jau įsivedę estai, - nekaupė susikaupiančio pertekliaus ekonomikos augimo metu.
„Išlieka ir teorinės lito devalvavimo galimybės. Nepaisant fiksuoto euro ir lito kurso, yra rizika, kad kai kas gali pamėginti devalvuoti litą. Kartais girdėti tokių politikų kalbų“, - sakė R. Vilpišauskas.
Šitaip nutikus susvyruotų investuotojų pasitikėjimas Lietuva.
Baimė dėl išaugsiančių kainų nepagrįsta?
Anot R. Vilpišausko, įsivedus eurą, išsyk naudą pajustų verslininkai – išnyktų valiutos keitimo kursas, o tai padėtų sutaupyti. „Tačiau tai būtų vienkartinė nauda“, - sakė ekspertas.
Anot jo, euro įsivedimas padėtų politinį pliusą – leistų Lietuvai dalyvauti Europos Sąjungos šalių branduolyje.
Tačiau R. Vilpišauskas įžvelgia ir pavojų: „Tai neapibrėžta dabartinė pačios euro zonos padėtis. Anksčiau ja buvo pasitikima labiau, dabar mažiau. Tad susisieti su tokia zona tampa rizikingiau. Juolab tai būtų išreikšta konkrečia pinigų suma“.
Jis priminė euro zonos valstybių nepasitenkinimą dėl paramos iš finansinių bėdų neišbrendančioms šios zonos šalims. Juo labiau kad dalis valstybių, kurių gyventojai uždirba mažiau, remia tas, kuriose, bent jau pagal oficialius rodiklius, pragyvenimo lygis aukštesnis.
„Dar vienas dalykas – kainų padidėjimo baimė įsivedus eurą. Išties kai kurių produktų kainos išauga, tačiau, pagal oficialią statistiką, kainų augimas buvo nežymus“, - ramino R. Vilpišauskas.
Mastrichto kriterijai yra tokie:
• Kainų stabilumas- infliacijos lygis negali daugiau nei 1,5 procentinio punkto viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija praėjusiais metais buvo mažiausia, infliacijos lygio
• Biudžeto deficitas - jis turi būti mažesnis nei 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP)
• Skola - nacionalinė skola neturi viršyti 60 proc. BVP; vis dėlto eurą gali įvesti ir didesnę skolą turinti šalis, jei jos skola nuolat mažėja
• Palūkanų normos - ilgalaikių palūkanų normos negali daugiau nei dviem procentiniais punktais viršyti trijų ES šalių, kuriose infliacija per praėjusius metus buvo mažiausia, palūkanų normų
• Valiutos kurso stabilumas- nacionalinės valiutos kursas turi dvejus metus neperžengti tam tikrų iš anksto nustatytų ribų.
