Lietuviai labiau linkę gyventi ne konkurencijos pasaulyje, o tame, kuriame taisykles diktuoja kainų reguliuotojai. Tuo mes skiriamės nuo neretos Europos valstybės ar Jungtinių Valstijų. Ten neleistinai dėl savo produkcijos ar parduodamų prekių kainų susitarę dalyviai vadinami tiesiai šviesiai – nusikaltėliais su brangiais kostiumais.
Mūsų šalyje daugiausiai neleistinų susitarimų sudaroma per viešuosius pirkimus. Š. Keserausko vadovaujama įstaiga turi nemažai priekaištų ir įvairioms asociacijoms.
- Kokių verslo sektorių atstovų daugiausiai jums įkliūva?
- Nenorėčiau skirstyti nusižengėlių pagal verslo sektorius. Daugiausia nusižengimų - viešųjų pirkimų srityje. Čia dažniausiai pasitaiko susitarimų dėl kainų tarp dalyvių.
Kita sritis – asociacijų narių nusižengimai. Tarkim, produkto x gamintojai, susibūrę į asociaciją, teoriškai yra konkurentai, tačiau kartais jie tariasi dėl kainų.
- Kokią naudą iš jūsų veiklos gauname mes, vartotojai? - Remdamiesi ekonomistų sukurta metodika, apskaičiavome, kokią naudą sukūrėme 2010-2012 metais.
Kiekvienais metais vien tiesioginė nauda, kiek vartotojai sutaupė dėl išaiškintų pažeidimų, vidutiniškai sudarė daugiau nei 45 mln. litų. Mūsų vidutinis metinis biudžetas buvo mažiau nei 4 mln. litų.
Taigi investicijų į Konkurencijos tarybą ir sukurtos naudos santykis buvo maždaug 1 ir 13.
Sakyčiau, nebloga investicinė grąža.
- O konkrečiai kiekvienam vartotojui?
- Mokslininkai, vertindami, pavyzdžiui, kartelinių susitarimų žalą, skaičiuoja, kiek dėl jų vartotojams pabrangsta produktai, jei gamintojai susitarė nekonkuruoti. Prekės kaina, tarkim, gali padidėti ir 40, ir 70 proc., tačiau vertinant labai atsargiai – bent 10 procentų. Jei mes nustatome ir išvengiame kartelio, vartotojas apsaugomas nuo šitokio pabrangimo.
Galima tai iliustruoti realiais pavyzdžiais. Tarkim, ortopedų byla. Apie tai daug kalbėta, o praėjusiais metais laimėjome bylą teismuose.
Šiuo atveju tarp ortopedijos įrangos gamintojų ir pardavėjų buvo sudarytas kartelinis susitarimas, įdomu ir tai, kad tam sąlygas sudarė ar net pasiūlė susitarti valstybinė institucija – Ligonių kasa.
Vieną vertus, vartotojai, kuriems reikia ortopedinių priemonių, turėjo mokėti daugiau. Taip pat nukentėjo valstybės biudžetas, mat už šias priemones iš dalies kompensuoja valstybė. Juk tą pačią sumą reikėjo išleisti mažesniam skaičiui ortopedijos priemonių.
Netiesiogiai nukentėjo ir visi mokesčių mokėtojai.
Išaiškindami tokį susitarimą išardėme kartelį, o paskui pastebėjome, kad rinkoje sumažėjo šios įrangos kainos.
- Kaip dažnai jums tenka prigriebti valstybines institucijas?
- Ne taip jau ir retai. Pernai priėmėme 5 nutarimus, kai paaiškėjo, kad valstybinės institucijos ribojo konkurenciją. Tai nestebina. Jei pagalvotume, kas turi daugiausia galių riboti konkurenciją, suprastume, kad valstybė. Nes būtent ji priima įstatymus, kitus teisės aktus, vienu žodžiu, turi valdžios įgaliojimus.
Todėl skiriame ne ką mažesnį dėmesį valstybinėms įstaigoms nei kad privačiam verslui.
Laikausi nuostatos, kad daugelis žmonių, taip pat esančių valdžioje, yra linkę laikytis įstatymų. Tiesa, jie ne visuomet žino, kaip tai daryti, ar stengiasi sužinoti. Todėl pernai paskelbėme gaires valdžios institucijoms, kaip rengiant teisės aktus išvengti konkurencijos ribojimo.
- Daug kalbama apie degalų kainas. Įžvelgiate šioje rinkoje neleistinų susitarimų?
- Apie šią rinką daug šnekama. Žmogui svarbiausia galutinė kaina. Tačiau kai pažiūrime, kas ją sudaro, paaiškėja, kad didelę dalį sudaro mokesčiai, nemažą – didmeninė kaina, kurią lemia pasaulinės rinkos. Ir tik sąlyginai mažą dalį sudaro mažmenininkų uždarbis, jis svyruoja nuo kelių iki keliolikos procentų visos degalų kainos.
Taip, teoriškai gali būti susitarimų tarp mažmenininkų. Tačiau net jei taip ir būtų, jų susitarimo vertės poveikis būtų palyginti mažas.
Žinoma, galima aiškintis, ar nėra didmenininkams kliūčių patekti į Lietuvos rinką.
Jei turėtume įtarimų, tirtume šią sritį. Tačiau neturėtume pasiduoti populizmui, kad degalų kainos auga ir taip yra dėl neteisėtų susitarimų.
- Kokio dydžio baudos skyriamos už konkurencijos nusižengimus?
- Nenorėčiau didžiuotis didžiulėmis baudomis, kurias skyrė mūsų taryba. Žinoma, bauda yra priemonė nubausti. Tačiau pasaulyje yra veiksmingesnių atgrasymo elgtis netinkamai būdų. Tarkim, įkalinimas. Arba bent jau kitokia baudžiamoji atsakomybė.
Pasaulyje yra nemažai valstybių, kuriose karteliuose dalyvaujančių įmonių vadovams gali grėsti baudžiamoji atsakomybė, net įkalinimas. Sakoma, kad tai geriau sutelkia mintis prieš sudarant kartelį ir gali priversti apsigalvoti.
Net mūsų kaimynėje Estijoje taikoma baudžiamoji atsakomybė.
Mes Lietuvoje taikome baudas. Jos gana didelės. Lietuvoje už konkurencijos nusižengimus gali grėsti iki 10 proc. metinės apyvartos dydžio bauda.
Didžiausią baudą Konkurencijos taryba skyrė G4S ir trims bankams už neleistiną susitarimą. Kolektyvinė bauda siekė 57 mln. litų. Iš jų 24 mln. litų bauda skirta vienam iš pažeidimo dalyvių - SEB bankui.
Didelę – 32 mln. litų baudą – esame skyrę bendrovei „Orlen“ 2005 m. Teismas ją panaikino ir nurodė tarybai iš naujo ištirti padėtį. Tuomet buvo skirta 8 mln. litų bauda, kurią vėliau teismas sumažino 5 proc. , mat, teismo nuomone, taryba neįrodė vieno pažeidimo epizodo.
2011-aisiais metais dėl kartelio beveik 12 mln. litų bauda buvo skirta laivų agentams.
Pernai daugiau nei 5 mln. litų bauda skirta kelionių agentūroms „E-turo“ byloje. Vyksta teismo procesas, todėl baudų mokėjimas sustabdytas.
- Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba neseniai pareiškė, kad domėsis didžiaisiais prekybos tinklais. Ar jūs esate numatę pakutenti padus kuriai nors verslo sričiai?
- To pasakyti negaliu, nes dalis pažeidėjų spėtų paslėpti įrodymus.
Šiuo metu atliekame išsamų ir labai sudėtingą tyrimą mažmeninės prekybos srityje. Jis susijęs su didžiaisiais prekybos tinklais.
- Europos Sąjungos institucijos daug dėmesio skiria konkurencijai, pabrėžia jos svarbą. Kaip Lietuva atrodo ES kontekste šiuo atžvilgiu?
- Jei žiūrėtume į įstatymus, tai viskas mūsų šalyje yra gerai.
Tačiau kalbant apie mūsų požiūrį į konkurenciją, akivaizdu, kad Lietuvoje ji nėra didelė vertybė. O ES tai svarbi vertybė.
Nemažai mūsų žmonių nepasitiki konkurencija. Tarkim, kylant kainomis, daugeliui atrodo, kad reikėtų reguliuoti kainas, užuot palaukus, kol laikas ir konkurencija viską sudėlios į savo vietas. Valdžios institucijos, politikai, deja, kartais pasiduoda tokiam spaudimui siekti greito rezultato.
Verslas mūsų šalyje veikia konkurencingoje aplinkoje. Tačiau ar galima sakyti, kad jis yra nepakantus konkurencijos pažeidimams? Sakyčiau, kad, deja, taip nėra. Į nusižengėlius nežiūrima kaip į didelius nusikaltėlius.
Didžiojoje Britanijoje ar Jungtinėse Valstijose kartelių dalyviai vadinami vagimis brangiais kostiumais.
Vienas iš būdų išsiaiškinti kartelį – išduoti kitą, su kuriuos sudarei kartelį ir išvengti baudos. Lietuvoje tokie atvejai reti.
- Tiriate ir reklamos pažeidimus. Kokie reklaminiai teiginiai, neatitikę tiesos, sukėlė plačiausią šypseną?
- Kai kurios istorijos išties gali kelti šypseną.
Mūsų taryba teko aiškintis dėl deimantinių kelnaičių, kurios, pardavėjų teigimu, padėjo vos ne visais gyvenimo atvejais. Mes nustatėme, kad tie teiginiai buvo nepagrįsti.
Kitas pavyzdys – dėl čiužinių su sidabru. Deja, bet čiužiniuose nebuvo aptikta sidabro, be to, neįrodyta, kad jis darytų tokį teigiamą poveikį, kaip kad tvirtino pardavėjai.
-Vadovaujate Konkrencijos tarybai. O pas esate linkęs konkuruoti?
- Taip. Ypač sportuodamas. Mėgstu krepšinį.
