Glaustai nusakant šalies ekonomikos būklę dažniausiai apsiribojama keliais rodikliais: bendrojo vidaus produkto (BVP) ir nedarbo lygio pokyčiais, infliacijos dydžiu bei fiskaliniu deficitu, kurio svarba išaugo kilus valstybių skolų krizei.
Šiuo požiūriu praėję metai Lietuvos ūkiui buvo sėkmingi. Realus BVP prieaugis siekė 3,6 proc. – tai antras rezultatas tarp Europos Sąjungos narių (po Latvijos). Nors nedarbo lygis išliko aukštesnis už ES vidurkį, pastarasis rodiklis ūgtelėjo, o Lietuvos – pagerėjo.
Pernai šalyje sumažėjo metinė infliacija, fiskalinis deficitas nusileido beveik iki atitinkančio Mastrichto kriterijų (3 proc. BVP) lygio.
Svarbu ir tai, kad šie laimėjimai atpigino skolinimąsi finansų rinkose: pernai išleistų litais nominuotų Vyriausybės vertybinių popierių metinio pelningumo svertinis vidurkis nesiekė 2,5 procento.
Atrodytų, viskas gražu ir galima ploti? Vargu. Nepaisant akivaizdaus makroekonomikos pagerėjimo, namų ūkių ir verslo lūkesčiai išlieka prastoki: šių metų kovą vartotojų, pramonės, statybos ir prekybos pasitikėjimo rodikliai vis dar buvo neigiami.
Tai neturėtų stebinti, nes gyventojų perkamoji galia neauga: vidutinis darbo užmokestis per praėjusius metus padidėjo mažiau nei vartojimo kainų indeksas. Be to, nerimą kelia mūsų valdžios neefektyvūs ir sunkiai prognozuojami veiksmai bei prastos žinios iš ES ir Rusijos.
Tačiau politikos elitas vartotojų ir verslo nuomonės, regis, negirdi ir itin optimistiškai vertina šalies ūkio perspektyvas. Tiek Vyriausybė, tiek opozicija pagrindinį dėmesį skiria ambicingiems projektams, o šalies konkurencingumą padidinti galinčios esminės struktūrinės reformos beveik neaptarinėjamos.
Toks požiūris labai pavojingas: juk esant dabartinėms demografinėms ir migracijos tendencijoms prielaidų šalies ūkiui augti sparčiai ir tvariai bus tik tuo atveju, jei pavyks sukurti palankesnes investavimo sąlygas nei aplinkinėse valstybėse.
Pažvelkime į šalies ūkį plačiau. Lietuvos ekonomika yra nedidukė ir labai atvira, todėl jos raidą daugiausia lemia eksportas. Jis trečius metus iš eilės pasižymėjo itin sparčia plėtra, viršydamas optimistiškiausias prognozes.
Pernai Lietuvos prekių ir paslaugų eksporto apimtis, palyginti su 2011 m., išaugo beveik 16 proc. – daugiausia tarp ES narių. Net ir pašalinus kainų įtaką, pernykščio eksporto dydis jau viršijo ikikrizinį didžiausią rodiklį net 1,3 karto.
Ypač sparti buvo plėtra už ES ribų, išaugo Rusijos rinkos svarba. Į ES šalis eksportas irgi gerokai padidėjo, nors šios rinkos būklė prasta.
Tad akivaizdu, kad Lietuvos verslininkai išmoko krizės pamokas ir pastaruoju metu sėkmingai konkuruoja užsienyje.
Vidaus rinka kol kas neatsigavo, todėl pernykštis BVP palyginamosiomis kainomis dar išliko maždaug 5 proc. mažesnis už 2008 metų rodiklį.
Tačiau jei nuo eksportuotojų nenusisuks sėkmė, anksčiau ar vėliau išsijudins ir vidaus vartojimas – juk šalyje pinigų gausės. Todėl esminis klausimas – ar eksporto augimas bus tvarus?
Deja, išorės aplinkybės tam nepalankios. Mažai tikėtina, kad artimiausiu metu ES ekonomika pasieks teigiamą lūžį: pietinių šalių būklė tik prastėja, nekokios ir Prancūzijos perspektyvos, net Vokietijos ūkis vos auga. Bloginamos ir Rusijos ekonomikos prognozės. Apskritai svarbiausiose Lietuvos eksporto rinkose susikaupė daug negerovių.
Blogos tendencijos ir mūsų šalies viduje. Dėl didžiulės jaunimo emigracijos ir specialistų rengimo sistemos esminių trūkumų Lietuvoje stiprėja struktūrinis kvalifikuotos darbo jėgos stygius, o silpną dabartinės ūkio plėtros pamatą dar labiau išryškina menki investicijų rodikliai.
Lietuvoje žemas materialinių investicijų lygis matomas jau ketverius metus iš eilės.
Pernai išlaidų investicijoms dalis BVP struktūroje smuktelėjo procentiniu punktu – iki 16,7 proc. ir išliko menkesnė ne tik už Estijos ir Latvijos (maždaug trečdaliu), bet ir už daugumos išsivysčiusių Europos šalių rodiklius.
O išlaidų mašinoms ir įrenginiams (be transporto) dalis 2012 m. buvo mažiausia tarp visų naujųjų ES narių.
Jau kelerius metus nesiseka mūsų šaliai ir su tiesioginėmis užsienio investicijomis: pernai jų srautas į akcinį kapitalą Lietuvoje sudarė vos 0,7 proc. BVP.
Kadangi beveik tiek pat mūsų įmonės investavo užsienyje, grynasis srautas buvo kone nulinis.
Ką tokiu atveju turi daryti šalies valdžia? Pirmiausia suvokti, kad nepakeitus dabartinės investavimo tendencijos ne tik nepavyks prislopinti emigracijos, bet ir gana greitai galime sulaukti naujo ekonomikos nuosmukio.
Juk tai, kad gali išsikvėpti eksportas, yra ne vienintelė grėsmė: dėl perėjimo prie naujo paramos ciklo 2014–2016 m. veikiausiai bus gerokai mažesni lėšų iš ES srautai.
Negalima užmiršti ir valstybės skolos: nors jos lygis gerokai žemesnis už ES vidurkį, palūkanoms pernai išleista nemažai – 2,2 milijardo litų.
Ši suma ateityje gali gerokai išaugti, jei eksporto ir BVP dinamika pablogės, o skolos augimo nepavyks pristabdyti – finansų rinkų pasitikėjimą labai lengva prarasti ir sunku atgauti.
Todėl reikalingi skubūs investicinį klimatą gerinantys veiksmai ir labai atsakingas valstybės biudžeto išlaidų planavimas.
Vargu ar dabar tinkamas metas skubinti tuos didžiulius investicinius projektus, kurių ekonominė nauda abejotina („Rail Baltica” ir kitus). Į euro zoną be atodairos veržtis irgi neverta – dabartinė nemenka įstojimo kaina gali dar išaugti dėl galimo poreikio didinti Europos stabilizacijos fondą.
Daug svarbiau pagaliau iš esmės pradėti spręsti profesinio rengimo ir aukštojo mokslo problemas, derinant pasiūlą su paklausa ir įtraukiant į specialistų rengimo sistemą pažangias įmones.
Itin skubiai reikia atkurti „Sodros” mokumą, perkelti jos skolą ir bazinės pensijos dalies mokėjimą valstybės biudžetui. Tai atgaivintų pasitikėjimą socialine apsauga ir palengvintų kovą su atlyginimais vokeliuose.
Būtina įtvirtinti investuoti palankias teritorinio planavimo taisykles. Privaloma suprastinti mokesčių sistemą ir užtikrinti jos stabilumą.
Ne mažiau svarbu padidinti darbo rinkos lankstumą, sumažinti biurokratines kliūtis ir valdininkijos sąnaudas.
Pasaulis sparčiai keičiasi, todėl būtina kryptingai didinti šalies konkurencingumą, tam parengiant ir įgyvendinant plačios viešojo sektoriaus pertvarkos planą. Turime rimtų bėdų ne tik švietimo, bet ir sveikatos apsaugos, teisėtvarkos, verslo priežiūros, valstybės valdymo sektoriuose.
Institucijų paslaugų kokybė turėtų būti nuolat vertinama remiantis paslaugų gavėjų (gyventojų, bendrovių ir pan.) apklausų rezultatais.
Žinoma, galima ir toliau atidėlioti seniai subrendusias reformas. Tik kas tuomet laukia Lietuvos?
Jaunimo emigracijos banga išliks aukšta, o šalies ūkis stokos investicijų. Todėl ateityje galime patirti net ir ilgalaikį sąstingį.
