Iš tiesų, valstybinių išteklių naudojimas politikų asmeniniams poreikiams nėra išskirtinis Lietuvai ar mūsų laikams. Nuo pat civilizacijos pradžios valstybės reikalus tvarkantys vyrai stengdavosi juos pakreipti savo naudai.
Humanitarinių mokslų daktaras Naglis Kardelis pasakojo, kad į mūsų šiuolaikinės politinės arenos peripetijas panašūs procesai vyko ir senovės Romoje.
Tais laikais į valdžią patekti būdavo labai brangu, todėl savo postus iškovoję valdininkai stengdavosi tas išlaidas kompensuoti. Taigi, valdžios santykis su žmonėmis buvo korumpuotas“, – aiškino filosofas.
Gajaus Julijaus Cezario laikais, panašiai, kaip ir dabar, į valdžią eidavo pakankamai turtingi žmonės, todėl nenuostabu, kad ilgai kopę karjeros laiptais ir tam skyrę daug pastangų, jie tikėdavosi tam tikro atpildo. Pavyzdžiui, galėdavo plėšti naujai užkariautas tautas, skirstyti derlingose provincijose užaugintus grūdus.
Aišku, pasiekę pareigybes, suteikiančias politinę galią, romėnai stengdavosi jas išlaikyti, todėl pavaldiniais paskirdavo ištikimus bendražygius.
Politologas Vladimiras Laučius linkęs pritarti N. Kardeliui. Jis mano, kad, nors mes ir ganėtinai nutolę nuo senovės Romos, tam tikri dalykai istorijoje visada kartojasi.
„Kaip yra pastebėjęs garsus vokiečių politikas Carlo Schmidas, žmonių skirstymas į savus ir nesavus, draugus ir priešus politikoje yra amžinas“, – pastebėjo V. Laučius.
Jis mato tendenciją, kai naujai į valdžią išrinktos partijos į valstybinių įmonių postus susodina sau lojalius žmones.
Tačiau, kitaip nei mano dabartinė opozicija, V. Laučius sakė, kad taip buvo ir anksčiau. „Aišku, reikia kalbėti apie atskirus atvejus, tačiau dažnai tokių ginčų pagrindinis argumentas yra politinis“, – nuogąstavo politologas.
Problemą iš dalies išspręsti galėtų konkursai dėl vadovų postų. Deja, ir konkursuose išvengti korupcijos pavyksta ne visada. Panašu, kad norint valstybinėje įmonėje turėti kompetentingą vadovą labiausiai reikia sėkmės.
Jauni vadovai nori dirbti Lietuvai
Po pirmųjų pranešimų apie atleidimą iš posto, Paulius Lukauskas atvirame laiške rašė, kad į Lietuvą grįžo norėdamas grąžinti skolą valstybei už suteiktą išsilavinimą ir galimybes tobulėti.
Tuo jis užsiėmė trejus su puse metų dirbdamas „Verslioje Lietuvoje“, privačiame sektoriuje įgytas žinias ir savo energiją skirdamas tam, kad organizacija pasiektų visus užsibrėžtus tikslus.
Būtent orientacija į pasiektus rezultatus išskiria jaunuosius valstybiniame sektoriuje dirbančius žmones. Taip pat mano ir „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė Milda Dargužaitė.
2011 m., po 17 metų studijų ir darbo privačiame sektoriuje JAV į Lietuvą grįžusi vadovė sakė, kad rezultatai, be abejo, yra vienas svarbiausių jos darbo rodiklių. Tačiau taip pat reikšmingu rodikliu ji įvardijo ir efektyvų procesą.
„Be pritrauktų projektų skaičiaus, reikėtų vertinti ir kokybinius kriterijus, kaip antai, procesų mobilumą, operatyvumą, dinamiškumą, mūsų veiklos proaktyvumą, klientų atsiliepimus ir kitus susijusius aspektus“, – aiškino M. Dargužaitė.
Panašiai kalbėjo ir kitas jaunas valstybinės įmonės „Lietuvos energija“ generalinis direktorius Dalius Misiūnas. Pasak jo, kiekvienos didelės įmonės akcininkai ir valdyba patvirtina įmonės strategiją, kurioje iškelia tam tikrus tikslus ir paskirsto atsakomybes siekiant tų tikslų.
„Mano, kaip įmonės vadovo, užduotis – kryptingai dirbti įgyvendinant įmonės strategiją ir siekti iškeltų tikslų, užtikrinti kokybišką ir efektyvią kasdienę įmonės veiklą. Tai atsakingai ir profesionaliai dariau iki šiol, taip elgsiuosi ir toliau, kol turėsiu įmonės akcininkų ir valdybos narių pasitikėjimą“, – dėstė „Lietuvos energijos“ vadovas.
M. Dargužaitė sakė, į Lietuvą grįžusi ne tik siekti gerų rezultatų, viena iš tokio sprendimo priežasčių buvo pilietiški ir visuomeniniai tikslai, noras prisidėti prie valstybinio sektoriaus veiklos efektyvumo gerinimo.
Nėra išreiškę lojalumo politinėms partijoms
Nei M. Dargužaitė, nei D. Misiūnas nepriklauso kuriai nors Lietuvoje veikiančiai politinei partijai.
„Investuok Lietuvoje“ vadovė teigė, kad ji visada koncentruojuosi į profesinę veiklą, kurioje vyrauja vienintelis organizacinis principas – meritokratija, kai žmonės užima pozicijas pagal savo nuopelnus, ir tik lavindami savo kompetencijas kyla aukštyn.
D. Misiūnas antrina teigdamas, jog yra savo srities profesionalas, atskaitingas bendrovės valdybai bei akcininkams, o ne kokiai nors politinei partijai.
Jis džiaugiasi pokyčiais energetikos sektoriaus bendrovių valdybose, kur nuo šiol yra vienas arba du nepriklausomi nariai, užtikrinantys priimamų sprendimų skaidrumą.
M. Dargužaitė pasakojo, kad iš savo patirties Vakarų šalyse yra pastebėjusi, jog efektyviausios valstybinės įmonės visuomet yra vadovaujamos profesionalų, turinčių ilgalaikę patirtį, dažnai privačiame sektoriuje.
„Pažangiose valstybėse valstybinių įmonių vadovai vertinami pagal jų kompetencijas, o ne politines pažiūras. Savaime suprantama, kad vadovo kompetencijos ir ilgalaikė tos srities patirtis yra neatsiejama prielaida bet kokios įmonės efektyviai veiklai. Todėl žmonių paskyrimai pagal politines linijas, o ne pagal kompetencijas neabejotinai turės įtakos įmonės darbo efektyvumui“, – kalbėjo ji.
Pašnekovai nesutiko, kad į įmonių rezultatus ir efektyvumą orientuojasi tik jaunesnio amžiaus darbuotojai. D. Misiūno manymu, geriausi rezultatai gali būti pasiekti dirbant vieningai komandoje ir jauniems, ir vyresniems specialistams, o M. Dargužytė sakė, kad viskas priklauso nuo specialisto mąstymo ir jo požiūrio į darbą.
Nors ir yra pastebėjusi, kad Lietuvos viešajame sektoriuje vis dar vyrauja konformistinis požiūris į darbą, „reikiamų valandų atsėdėjimas“, ji sakė matanti vis dažniau atsirandančių idėjinių žmonių, kurie neskaičiuoja nei valandų, nei savo jėgų, siekdami kurti progresyvią valstybę.
„Tačiau tokių specialistų nėra daug ir daugeliu atvejų jie net nėra pakankamai įvertinami. Kad Lietuva sparčiau vystytųsi ir pradėtų lygiuotis į pažangias pasaulio šalis, reikia, kad į viešąjį sektorių įsilietų daugiau naujos ir pažangios kartos, kuri taip pat galėtų užkrėsti savo kolegas su turtingesne patirtimi ir į rezultatus orientuotą darbą“, – savo požiūrį dėstė „Investuok Lietuvoje“ vadovė.
Ar kas nors pasikeis?
V. Laučius nėra nusiteikęs labai optimistiškai. „Žmonės simpatizuojantys kuriai nors politinei jėgai pragiedrulius mato, kai jie būna išrenkami į valdžią, tačiau tikrų pokyčių realiai nebūna“, – sakė jis.
Politologas pastebėjo, kad nemaža dalis visuomenės jau ilgą laiką svajoja apie technokratinę, nepolitinę Vyriausybę, bet toks projektas yra dar sunkiau įgyvendinamas, nei visiškai efektyvus valstybinių įmonių veikimas ir skaidrus jiems vadovaujančių žmonių paskyrimas.
Galbūt P. Lukausko istorija sukėlė netikrą viltį. Tačiau, jeigu žiniasklaida ir toliau atidžiai ir nuosekliai prižiūrės išrinktuosius, o visuomenei tai iš tikro rūpės, galbūt pradėsime gyventi ir ne taip į senovės Romą panašioje, modernioje ir demokratinėje valstybėje.
