Didžiojoje Britanijoje žadama rengti referendumą, kuriame šalies piliečių bus klausiama, ar jie pritaria tolesnei narystei ES, ar norėtų Sąjungą palikti.
Europos ekonominės krizės laikotarpiu, Graikijai atsidūrus itin sudėtingoje finansinėje padėtyje, buvo plačiai svarstomas Graikijos pasitraukimo iš euro zonos variantas. O euro skeptiškai nusiteikę Italijos bei Olandijos politiniai veikėjai prieš gegužės mėnesį vykusius rinkimus į Europos Parlamentą taip pat viešai kalbėjo, jog atsiskyrimas nuo ES ar euro zonos būtent šioms valstybėms išeitų į naudą.
Nors euro zonoje dvejonių dėl pinigų sąjungos stabilumo daugėja, Lietuva šiuo metu aktyviai rengiasi įsivesti bendrą valiutą – įvykdyti įsipareigojimą, kuris prisiimtas pasirašius Stojimo į ES sutartį. Todėl kyla hipotetinis klausimas: ar Lietuva, prisijungusi prie euro zonos, visgi galėtų vėliau atsisakyti euro ir grįžti prie nacionalinės valiutos. Kokios galimybės šaliai palikti euro zoną, ar pasitraukimas iš euro zonos galimas neišstojant iš pačios ES, kokius teisinius mechanizmus šiems klausimams spręsti siūlo ES steigimo sutartys?
Steigimo sutartyse, kuriomis yra įkuriama ekonominė ir pinigų sąjunga su bendra valiuta euru, nėra nuostatos, numatančios šalies pasitraukimo iš euro zonos galimybę, o aukščiausi ES pareigūnai viešose diskusijose griežtai atmeta tokią galimybę. Taigi steigimo sutartys nenustato konkretaus mechanizmo, kuris leistų šaliai, įsivedusiai bendrąją valiutą, vėliau jos atsisakyti ir grįžti prie nacionalinės valiutos.
Vis dėlto negalima konstatuoti, kad galimybė eurą įsivedusiai valstybei vėliau atsisakyti bendrosios valiutos apskritai neegzistuoja. Tai įmanoma vienu būdu — valstybė narė turi išstoti iš ES. Ši procedūra būtų įgyvendinama pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 50 straipsnį: valstybė turi pranešti apie savo ketinimą Europos Vadovų Tarybai, tada Sąjunga susidera ir sudaro su valstybe susitarimą, kuriame nustatoma išstojimo iš ES tvarka, atsižvelgiant į pagrindinius būsimų tos valstybės santykių su ES principus. Gavusi Europos Parlamento pritarimą, susitarimą ES vardu sudaro Taryba, spręsdama kvalifikuota balsų dauguma.
Narystės ES pabaiga būtų fiksuojama nuo susitarimo dėl išstojimo įsigaliojimo dienos arba, jei tokio susitarimo nėra, praėjus dvejiems metams nuo šalies sprendimo pateikimo Europos Vadovų Tarybai dienos.
Derybos dėl pasitraukimo iš Sąjungos ir būsimų valstybės bei ES santykių apibrėžimo gali būti sudėtingos ir ilgos, nes turi būti susiderėta dėl kiekvieno valstybės prisiimto įsipareigojimo ir jo nutraukimo sąlygų atskirai.
Net jei derybų šalių politinė valia siektų skubiai taikyti SESV 50 straipsnį, vis dėlto vargu ar pavyktų greitai susitarti, nes labai tikėtina, kad pasitraukiančioji valstybė norės detaliai suderinti visas sąlygas su ES institucijomis ir ypač su Europos centriniu banku, kurio vaidmuo šalies pasitraukimo iš euro zonos ir kartu iš ES atveju būtų svarbus dėl valiutos konvertavimo kurso, piniginių įsipareigojimų įvykdymo valiutos nustatymo kapitalo įnašų grąžinimo, užsienio atsargų padengimo klausimų sprendimo.
Be to, vienai valstybei pasitraukus iš ES, likusios ES valstybės narės taip pat turėtų priimti naują sutartį, pakeisiančią ES steigimo sutartis, nes turėtų būti panaikintos visos nuostatos ir protokolai pridėti prie steigimo sutarčių, kurie buvo susiję ir skirti konkrečiai iš ES pasitraukiančiai valstybei.
Įdomu pažymėti tai, kad valstybės narės teisė išstoti iš ES buvo įtvirtinta tik Lisabonos sutartimi, įsigaliojusia 2009 m. gruodžio 1 d. Iki tol valstybių narystės ES santykiai neformaliai buvo prilyginami tradicinei santuokai – be galimybės išsiskirti.
Dar vienas svarbus aspektas dėl valstybių galimybių palikti euro zoną išstojant iš ES, yra tas, kad išstojimas turi būti savanoriškas pačios valstybės sprendimas – steigimo sutartys nenumato kolektyvinės valstybės narės pašalinimo iš ES teisės. Tai reiškia, jog net ir esant šiurkščiam bei nuolatiniam sutarčių pažeidimui, valstybė pažeidėja negali būti priverstinai išmesta iš Sąjungos ar euro zonos. SESV įtvirtina tik galimybę Sąjungai vieningai nuspręsti sustabdyti valstybės, kuri šiurkščiai ir nuolat pažeidžia Sąjungos vertybes, teises.
Ar tai reiškia, jog Lietuva galėtų apskritai neįsivesti euro ir likti Sąjungoje? Teoriškai teisė pasirinkti įsivesti eurą ar jo neįsivesti nėra numatyta nei steigimo sutartyse, nei Lietuvos stojimo į ES sutartyje. Taigi reikėtų konstatuoti, kad Lietuva įsipareigojo prisijungti prie euro zonos iškart, kai tik atitiks nustatytus kriterijus, todėl turi šį įsipareigojimą įvykdyti.
Tačiau apskritai situacija nėra aiški, nes nėra kolektyvinės pašalinimo teisės už steigimo sutarčių pažeidimus. O tai leidžia abejoti, ar veiksmingi yra valstybių narių įsipareigojimų vykdymo bei atgrasymo nuo steigimo sutarčių pažeidimų principai. Visgi šis klausimas yra susijęs su fundamentaliais teisės teorijos pagrindais (ar sankcija yra būtina teisės normos dalis, ar teisės norma gali egzistuoti ir be sankcijos?), todėl gali būti paliekamas atviras.
Galima daryti išvadą, kad valstybės narės išstojimas iš euro zonos teisiškai yra neįmanomas be išstojimo iš ES. Tačiau, prisimenant Graikijos atvejį, galima būtų diskutuoti, ar nevertėtų į sutartis įtraukti nuostatų dėl galimo laikino valstybės narės pasitraukimo iš pinigų sąjungos išimtiniais atvejais.
Vis dėlto steigimo sutarčių pakeitimas ir naujų nuostatų įtraukimas yra mažai tikėtinas, todėl, esant realiai situacijai, kai valstybė narė nusprendžia pasitraukti iš euro zonos bei atitinkamai iš Europos Sąjungos, pažymėtina, kad išstojimo sutartimi Sąjungą paliekančiai šaliai būtų pravartu susitarti bei tolimesnius santykius su Sąjunga apibrėžti taip, kad galėtų prisijungti prie Europos ekonominės erdvės ir dėl to turėti galimybę toliau naudotis keturiomis pagrindinėmis bendros rinkos laisvėmis: laisvo kapitalo, asmenų, paslaugų ir prekių judėjimo, kurios priešingu atveju nustotų galioti.
Komentaro autorė yra advokatų kontoros „Glimstedt“ teisininkė.
