Be kita ko, su LPK prezidentu kalbėjome apie lūkesčius, kuriuos verslas deda į ateinančią Vyriausybę, ar nesibaigia verslininkų kantrybė vis tebesitęsiant Ukrainos ir Rusijos konfliktui bei apie tai, ką ši krizė mums leido suprasti.
- Kaip šiandien verslas vertina padėtį, kuri susidarė dėl Ukrainos ir Rusijos konflikto?
- Neturime surinkę duomenų ir atskiruose sektoriuose nesame padarę apklausų, tačiau iš bendros informacijos matyti, kad Ukrainoje investavusios mūsų įmonės turi abejonių dėl to, kas vyks toliau. Juk niekada nebuvo vertinama tokia rizika, kad tarp Rusijos ir Ukrainos prasidės karo veiksmai.
Be abejonės tie, kurie ketino investuoti į Ukrainą, savo planus sustabdė.
Ukrainoje, ypač tose dalyse, kur nėra karo veiksmų, veikiančios įmonės dirba ir toliau. Valiutiniai svyravimai jų pelningumui turi įtakos, tačiau signalų, kad pramonininkai iš šių rinkų ruoštųsi trauktis, dar negirdėjome. Visi tiki sveiku protu, kad situacija susinormalizuos ir savo planus bus galima tęsti.
Santykiuose su Rusija matyti, kad sulėtėję tam tikrų produktų pirkimai. Tačiau dar jie nėra žymūs ir reikšmingi, kad turėtų dideles pasekmes mūsų ekonominiams skaičiams.
- Kada išseks verslininkų kantrybė?
- Niekada niekas visam gyvenimui nedegina tiltų. Neįsivaizduojame, kad tarp Ukrainos ir Rusijos vyks šimtametis karas.
Kiekvieną krizę galima vertinti pozityviai. Pavyzdžiui, NATO reagavimas į vykstančius procesus. Tai sutvarkė štabų darbą, matome, ko Lietuvoje nematėme ištisą dešimtmetį: atsiradę sąjungininkų daliniai, važinėjantys tankai, visai kitoks lėktuvų kiekis. Tai geras signalas sukrusti, neužmigti.
Kita vertus, stipriai kritęs pasitikėjimas partnere Rusija. Investicijos iš Vakarų į šią šalį labai apstojusios. Tai – pačiai Rusijai nieko gera nežadantys dalykai. Galiausiai vis tiek teks grįžti į civilizuotą dialogą, nes Rusija priklausoma tiek nuo išorės kapitalo, tiek nuo technologijų. Šiandien be energetinių išteklių ji pasauliui nelabai ką gali pasiūlyti.
- Vyriausybė žadėjo padėti verslui ieškoti naujų rinkų. Ar sulaukėte pagalbos?
- Užsienio reikalų ministerijos dėmesys ekonominei diplomatijai – visai kitoks. Verslas sutinkamas plačiai atvertomis durimis. Įsteigėme Ekonominės diplomatijos tarybą, esame apklausiami, kokios rinkos mums įdomesnės, ten aktyviai organizuojami ministrų ir premjero vizitai. Esame tikrai gerame etape. Tikiu, kad tas dėmesys nenuslops.
Kitame programavimo dokumente nemažas pinigų kiekis skirtas naujų rinkų paieškom.
Tačiau ir patys turime daugiau išnaudoti savo galimybes. Turime gerus kontaktus su kitų šalių pramonininkais. Pavyzdžiui, mums gimininga Danijos pramonininkų konfederacija vien užsienyje jai dirbančių žmonių turi 80. Kinijoje – jos didžiulės atstovybės. Danai kviečia mus jungtis prie jų ir kartu ieškoti rinkų.
- Viena Vyriausybė nueina, kita – ateina. Kokių lūkesčių turite besikeičiant ministrų kabinetui?
- Didžiausia mūsų bėda – konkurencingumas. Pasaulio ekonomikos forumo ir Tarptautinio valiutos fondo vertinimuose teisingai pabrėžta, kad konkurencinga aplinka Lietuvoje dar nėra veikianti efektyviai. Mūsų valstybės konkurencingumas trečius metus paeiliui smunka. Taip yra ne dėl to, kad valstybės administracija specialiai ką daro blogai. Tai reiškia, kad kitos valstybės mus lenkia. Dėmesys konkurencingumui turi būti pastovus – jis negali keistis net ir keičiantis vyriausybėms.
Per krizę Andrius Kubilius iškėlė daug dalykų, kurie Lietuvoje taisytini: biurokratijos našta, valstybės turto efektyvus valdymas, darbo santykiai, darbo mokesčiai. Idėjos buvo labai geros, tik Lietuvoje dažnai idėjos ir lieka idėjomis.
Taip nutinka dėl paprasčiausių politinių priežasčių, kurias didžiąja dalimi apsprendžia Seime esantys žmonės. Nuolat kalbame apie gausybę problemų, bet niekaip nerandame efektyvaus įgyvendinimo mechanizmo.
- Ar ne per ilgai?
- Gal ir per ilgai. Bet galbūt komfortiškas gyvenimas mūsų valdžiai rodo, kad nieko nereikia daryti. Bet pamatysime, kad prarandame savo konkurencingumo greitį, rinkas.
Dalies problemų greitai nesutvarkysi. Pavyzdžiui, demografija. Jos skaičių greitai nepakeisi: moterys nepradės gimdyti po dešimt vaikų, lygiai taip pat, kaip mes į Lietuvą tikriausiai neįsileisime 500 tūkst. užsieniečių.
Turi persitvarkyti ir švietimo sistema, kad paruoštų visų lygių mokyklų absolventų atitikimas darbo rinkai būtų gerokai didesnis. Labiausiai stokojame ne moksleivių žinių, o savybių, kurios ypač reikalingos versle. Tai – kūrybingumas, lyderystė, inovatyvumas, konkurencingumo supratimas.
Švietimo sistemos sutvarkymas ir atitikimas tvariai ekonomikai, socialinei valstybės santvarkai turėtų būti prioritetas. Kaip tik trečiadienį diskutavau su JAV ambasadore. Ji paklausė, kokius tris darbus siūlyčiau atlikti prezidentui. Tepasakiau vieną – sutvarkyti švietimo sistemą. Čia daug ką galima nuveikti.
- Galbūt euras padės Lietuvos konkurencingumui?
- Euras tikrai padės mūsų konkurencingumui. Bet to per daug nesureikšminu.
Norint pritraukti užsienio investicijų kyla daug problemų, svarbesnių už eurą. Tai ir darbo santykiai, kurie neretai nurodomi kaip pagrindinis faktorius, kodėl užsienio kompanijos čia neinvestuoja, mūsų žmonių kvalifikacija. Ir be euro turime ką veikti.
