Tiesa sakant, pateiktais argumentais privertė suabejoti skaičių trūkumas, kurie leistų priimti vieną ar kitą sprendimą. O juk sprendimai turėtų būti priimami vadovaujantis skaiciais o ne emocijomis, ar ne?
Internete randami skaičiai rodo, kad 2014 metais aviakompanija pardavė 140 000 bilietų, vidutinė bilieto kaina buvo 84 eurų. Tad 2014 metų „Air Lituanica“ pajamos turėtų būti apie 12 milijonų eurų. Su nuostoliais yra šiek tiek sudėtingiau, informacijos nėra, pavyko rasti tik tai, kad nuo veiklos pradžios iki 2014 metų spalio sugeneruota 8,8 mlilijonų eurų nuostolių.
Turint šią pradinę informaciją galima pakalbėti ir apie straipsnyje minimus stebuklus ir „stebuklus“. Taigi „stebuklas nr. 1“ . Visiškai sutinku, kad neturit daug lėšų, būtinos naujos geros idėjos šaliai garsinti. Tam galima pasitelkti įvairius būdus – socialinius tinklus, nestandartinę reklamą ir pan, ir tai nekainos milijonus eurų.
Štai Estijos turistinis portalas Facebook tinkle turi virš 100 000 sekėjų. Savo vardo garsinimui Estija susitarė su Robbie Williams, kad pastarasis surengtų koncertą Taline. Koncertas buvo transliuojamas per populiariausius TV kanalus, o reklaminėse pertraukose buvo rodomi vaizdai apie Estiją. Ir visa tai Estijai tekainavo 300 000 eurų.
Pagaliau visiškai nieko nekainavęs Estijos presidento triukas – nueiti į susitikimą su Estijos vėliavos spalvos kojinėmis, apie kurį rašė visa pasaulio spauda. Tad jei „Air Lituanica“ yra „piarinis“ projektas, garsinantis Lietuvą, sutikite, kad šis projektas yra visiška reklaminė nelaimė – tiek, kiek šiuo metu yra išleista aviakompanijos kūrimui, mes galėjome surengti apie 30 Robbie Wiliamso koncertų.
Sakote, kad aviakompanija kuria stebuklus su darbo vietomis? Jei tikėti „stebuklu nr. 2“, tai „Air Lituanicos“ pasirodymas 2014 metais turėjo sukurti 420 darbo vietų. Taigi paskaičiuojame – jei iš valstybės biudžeto tiems 420 žmonėms mokėtume šiek tiek didesnį nei minimalų atlyginimą, tai valstybei tai kasmet tekainuotų apie 2,4 milijonų eurų, o šiuos žmones galėtume išlaikyti visus 4 metus. Ar ne per brangus šis „stebuklas“?
Suskystintų dujų terminalas, Rail Baltica… Na taip, šie projektai brangūs. Bet pasiziūrėkime į realią situaciją. Štai „Rail baltica“ – jos tikslas vežti krovinius geležinkeliu šiaurės – pietų kryptimi.
Dabar gi automobilių kelią tarp Kauno ir Lenkijos sienos galima drąsiai vadinti „Mirties alėja“ – čia kasmet žūsta ir sužalojama daugybė žmonių. Tad paleidus šia kryptimi krovininį traukinį, sumažėtų automobilių srautas, ir taip sumažėtų tragiškų avarijų.
Iš kitos pusės, AB „Lietuvos geležinkeliai“ yra pelningai veikianti AB, metai iš metų sumokanti bene daugiausiai mokesčių į valstybės biudžetą. Tad bet kokios valstybės investicijos į šią transporto šaką grįžta dešimteriopai. Ar tai mes galime pasakyti apie „Air Lituanica“? Na per nepilnus 2014 metus ši aviakompanija sumokėjo tik 1,15 milijonų eurų mokesčių. Taigi beveik 7 kartus mažiau nei patiriami nuostoliai…. „Stebuklas nr. 3“, ne kitaip…
Žinot, nenorėjau komentuoti premjero žodžių, bet pagalvojau ir nesuprantu, kam vis tik galioja alternatyvus kalendorius – A. Zuokui ar premjerui? Juk „Air Lituanicos“ steigimo atveju buvo žadama, kad po pusmečio, na, vėliausiai po metų, bus investuotojas. Dabar už lango antri šios kompanijos gyvavimo metai, tačiau kur tas investuotojas... Tai kas šiuo atveju užmiršo kalendorių? „Stebuklas Nr. 4“, ne kitaip…
Vienas iš įdomesnių „stebuklų nr. 5“. Taip, aviakompanijos atveža turistų, tačiau kiek konkrečiai atveža „Air Lituanica“? 2014 metais Lietuvos oro uostai aptarnavo 3,79 mln. keleivių, Vilniaus oro uostas – 2,9 mln. keleivių. Tad „Air Lituanicos“ pervežtų keleivių dalis šiame sraute tėra 3,7 proc. ir 5 proc. atitinkamai. Kiek iš jų buvo turistų? Tokios informacijos nėra.
Ši aviakompanija perveža desperatiškai mažą keliaujų skaičių Lietuvoje, be to, vien tam, kad atvyktų vienas keleivis su šia aviakompanija, iš Vilniaus kišenės primokama ne mažiau 30 eurų. Ar ne „stebuklas“, kad neaišku, kiek atveža turistų, o be to, dar primokama už jų atvežimą, ar ne taip?
Taigi, po aukščiau pateiktų skaičių ir palygimų, kyla klausimas, apie kokį „stebuklą Nr. 6“ galime kalbėti, jeigu iš tiesų mes nežinome, kiek turistų atveža ši aviakompanija. Apie kokius vertinimus ir įtaką turizmui mes galime iš viso kalbėti? Taip, teoriškai 6-7 milijonai eurų biudžetui nėra didelė našta, tačiau ar „Air Lituanicos“ atveju tikrai jie pasiektų straipsnyje deklaruojamus tikslus?
Taip, aš tikiu, kad vieną dieną įvyks tikras stebuklas Nr. 7 ir susirinkę verslininkai bei turizmo specialistai paklaus šios aviakompanijos atstovų, kodėl lėktuvų užpildymas tėra 68 proc., kodėl skraidoma į visiškai nežinomas kryptis, kodėl rimtai nedirbama su kelionių agentūromis ir kelionių organizatoriais ir ar iš tiesų verta mokėti milžinišką algą direktoriui, kurio kompanija metai iš metų generuoja nuostolius. Aš tikiuosi, kad tai bus ne vienteliai nemalonūs klausimai šios aviakompanijos atstovams.
Ir pabaigai. Mano nuomone, turistiniu požiūriu šalys skirstomos į „must see“ ir „next time“, kaip ir verslo požiūriu – „I must be“ ir „next time“. Į „must see“ ir „must be“ kryptis veržiasi pačios aviakompanijos, nes tik ten garantuojamas pastovus keleivių skaičius.
Kaip pavyzdys gali būti Barselona, kurią drąsiai galime vadinti „must see“ kryptimi. Šiam regionui nereikėjo kurti mistinių „nacionalinių“ pervežėjų, o buvo pasirinktas kitas kelias – tapti „must see“ kryptimi ir tai buvo pasiekta kuriant patrauklius turistinius objektus bei sėkmingai viešinant savo vardą.
Taigi vis tik norėčiau straipsnio autorės paklausti kokiu keliu mes turėtumėm eiti – tapti „I must see“ šalimi ar ir toliau investuoti į neaiškaus plauko „nacionalines“ avialinijas?
Taip suprantu, norit tapti „I must see“ šalimi reikės sunkiai dirbti, reikės pagaliau paruošti aiškią turizmo plėtros ir viešinimo strategiją, reikės mesti iš darbo kai kurių TIC darbuotojus, kurie vargiai moka kalbėti anglų kalba, reikės kurti naujus turistinės traukos objektus, kurie būtų patrauklūs ir užsienio turistui, reikės pertvarkyti muziejus, nes kai kuriuose muziejuose vieno lankytojo apsilankymas kainuoja virš 100 eurų, reikės nutraukti sutartis su kai kuriais „press“ ir „fam" turų rengėjais, nes jų supratimu Lietuva – tai Vilnius, Druskininkai, Trakai ir Palanga, ir pagaliau reikės pradėti atsiskaityti už atliktus darbus.
Todėl turbūt paprasčiau paverkti, kad be „nacionalinių“ avialinijų Lietuva yra žlugusi, nei pagaliau pradėti dirbti.
Udrius Armalis yra superkeliones.lt direktorius
