Priimtas politinis sprendimas, atsakomybė už kurį visų pirma tenka sostinės vadovybei. Suprantu įvardijamą ekonominį motyvą, nors, greičiausiai, šiek tiek kitaip vertinu bendrovės generuotą naudą. Deja, tenka konstatuoti, kad priimtas sprendimas nebuvo įgyvendintas iki galo sklandžiai, o bendrovės klientai susidūrė su įvairiomis problemomis.
Penktadienio rytą paskelbus apie tai, kad tą pačią dieną stabdomi bendrovės skrydžiai, nepatogumų patyrė ne vienas keliautojas. Kai kurie apie šį sprendimą sužinojo tik nuvykę į oro uostą ir bandė problemas spręsti ten. Kiti – iš žiniasklaidos: jie, kaip ir buvo patariama, vėliau su bendrovės atstovais mėgino susisiekti telefonu. Pavyko ne kiekvienam.
Kodėl apie priimtą sprendimą sustabdyti veiklą nebuvo galima informuoti visų „Air Lituanica“ klientų asmeniškai, suteikiant jiems personalizuotą informaciją? Kodėl nebuvo pasitelkti skambučių centrai, idant pasimetę oro bendrovės klientai susidurtų su kuo mažesniais nepatogumais? Tai tik keli iš klausimų, patvirtinančių liaudies išmintį, jog skubos darbą velnias neša.
Skaičiuojama, kad „Air Lituanica“ veiklos sustabdymas kelionių planus sujaukė tūkstančiams keliautojų. Labiau pasisekė tiems, kurie skrydžių bilietus buvo įsigiję kelionių agentūrose. Jos stengėsi, kad klientai susidurtų su kuo mažesniais nepatogumais – siūlė alternatyvius maršrutus, rūpinosi bilietų rezervacijomis, teikė aktualią informaciją. Galima sakyti, atliko darbą tų, kurie, priėmę sprendimą, nepasirūpino visomis jo įgyvendinimo detalėmis.
Klausiate, kaip, nusprendus uždaryti bendrovę, būtų buvę tinkamiausia pasielgti? Atsakau: sustabdyti oro linijų bendrovės bilietų pardavimą, bet dar bent dvi savaites skraidinti klientus įprasta tvarka, skrydžius vykdant „Air Lituanica“, ir per tą laiką išspręsti klausimus dėl įsipareigojimų likusiems klientams. Deja, pasirinkta skuba ir gan kategoriškas veikimo būdas.
Vis dėlto viena esminių veiklos sustabdymo sukeltų problemų yra ta, kad net ir praėjus mėnesiui, daugelis bendrovės klientų dar nežino, kaip ir kada atgaus pinigus už nepanaudotus „Air Lituanica“ bilietus. Tad teigusius, kad jų prioritetas yra užtikrinti, jog uždarant bendrovę nenukentėtų keleiviai, norėtųsi paraginti skirti didesnį dėmesį tam, kad jau artimiausiu metu visus „Air Lituanica“ klientus pasiektų už nepanaudotus bilietus sumokėtos lėšos.
Post Scriptum
1. Sustabdžius „Air Lituanica“ veiklą prarastas patogus susisiekimas ne su dviem, kaip dažnai kartota viešumoje, bet su žymiai daugiau miestų. Šiuo metu nebeturime tiesioginių skrydžių į Prahą, Berlyną, Miuncheną, Hamburgą ir Bilundą. Paryžių tiesiogiai galima pasiekti su žemų kaštų oro bendrovėmis, tačiau tokia kelionė trunka gerokai ilgiau, nes jos skraidina ne į pagrindinį, bet į apie 80 km. nuo miesto nutolusį oro uostą, iš kurio pasiekti miesto centrą užtrunka beveik porą valandų.
2. Vyriausybė ir sostinės savivaldybė ruošiasi investuoti į tai, kad Vilniaus koncertų ir sporto rūmai būtų pertvarkyti į konferencijų centrą. Skaičiuojant galimą projekto naudą, teigiama, jog jis atsipirks tik per gan ilgą laikotarpį. Norėtųsi priminti, kad siekiant būti konkurencingiems konferencinio turizmo srityje, geras ir patogus susisiekimas oru – ypatingai svarbu.
Kokie žingsniai bus daromi šia kryptimi nėra aišku. Lyg ir buvo pasirodžiusi informacija apie maršrutų rėmimo fondą, tačiau šiuo metu skelbiama, kad projektas stringa, nes jam nėra numatyta lėšų. Žinoma, būtų įdomu išgirsti, ką šiuo klausimu galvoja „Air Lituanica“ veiklos sustabdymo istorijos metu tylėjusi Ūkio ministerija – turizmo vystymas yra priskirtas jos kompetencijai.
3. Praėjusią savaitę nuskambėjęs Latvijos susisiekimo ministro pasiūlymas kurti bendrą Baltijos šalių oro bendrovę „airBaltic“ pagrindu – išties vertas dėmesio. Ekonomine prasme tai būtų naudinga. Jei tik užteks politinės valios priimti šį sprendimą. Manau, akivaizdu, kad globalios ekonomikos ir geopolitiniame kontekste glaudesnis Baltijos šalių bendradarbiavimas būtų naudingas daugeliu aspektų.
Žydrė Gavelienė yra Nacionalinės turizmo verslo asociacijos prezidentė.
