Tuo nervingu laiku Europos valstybių ir vyriausybių vadovai, finansų, teisingumo ministrai, emisijos bankų, didžiųjų bankų vadovai, rizikos kapitalo fondų milžinai vis greitesniu tempu skubėjo į vis naujus viršūnių susitikimus, turėjusius rasti išeitį iš krizinės padėties. Savaitės slinko lyg finalo rungtynėms, kur kas kartą skelbiamas vis ilgesnis pratęsimas.
Šių greitai besikeičiančių įvykių kaleidoskope nuomonės tapo argumentais, prielaidos – faktais, troškimai – prognozėmis. Pragmatiškoji, teisinė Europa niekaip negalėjo suprasti, kaip galima ne tik negrąžinti skolų, bet dar ir atvirai tyčiotis iš kreditorių.
O graikai tai darė meistriškai ir mėgaudamiesi. Paaiškėjo, kad Europos šalys yra skirtingos ne tik ekonominiu lygiu, bet ir savo mąstymu, gyvenimo suvokimu.
Arčiausiai graikų pasirodė esanti Prancūzija. Ten panašus gyvenimo būdas, populiarios socialistinės idėjos, ten taip pat mėgstama išlaidauti.
Matyt, pasąmonėje prancūzai jaučia, kad ir juos gali ištikti panašus likimas. Todėl padėdami Graikijai jie tuo pat metu galvoja apie save.
„Ten, kur yra noras, yra ir kelias“, – savo ruožtu aiškino Vokietijos kanclerė, fizikos mokslus baigusi įtakingiausia Europos politikė. Ji turėjo žinoti, kas slypi už priežasties ir pasekmės santykio.
Vis dėlto Angela Merkel turėjo žinoti, kad kartais nėra kelio, nors yra noras. Pavyzdžiui, Graikija, suvokiant ją kaip valstybę, niekada nesukūrė struktūrų, kad galėtų įgyvendinti reformas.
Graikija, turint omenyje jos ūkį, neturi jokio instrumento, kad galėtų groti 19 euro zonos valstybių orkestre.
Graikija, turint omenyje jos gyvenimo kultūrą, laikosi savo labai senų taisyklių, kurios ilgą laiką žavėjo likusią Europą. Bet nebežavi.
Graikija žadino vokiečiams svajonę apie saulės nutviekstą kraštą, kur, regis, nėra jokių rūpesčių – tik ilgas ir laimingas gyvenimas.
Jei kada nors tarp dabar karo kirvį iškasusių Vokietijos bei Graikijos ir būtų stojusi draugystė, nors, remiantis pasaulinių karų patirtimi, tai atrodo abejotina, per šias penkias savaites iš jos būtų likę tik trupiniai.
Pašaipus ne tiktai Vokietijos, bet ir Italijos, taip pat Rytų Europos žiniasklaidos tonas, o iš graikų pusės – pjudymas, neapykanta kitaip apie juos manantiems byloja apie susvetimėjimą, netgi priešiškumą. Ir tai susiję ne tik su pinigais.
Net penkias savaites Vokietijos finansų ministro Wolfgango Schäuble atvaizdai nedingo nuo Atėnų ir Salonikų gatvių stulpų. Žmogus, paskolinęs Graikijai daugiausia pinigų visoje euro zonoje, vaizduojamas kaip graikų tautos kraugerys.
Būtent jis be jokių užuolankų pasiūlė graikams trauktis iš euro zonos ir gyventi kaip tik nori.
Tuo pat metu kvailai besišypsantis Graikijos ministras pirmininkas Alexis Tsipras šmėkščioja po vokiečių žiniasklaidą kaip nevykėlis, žlugdantis savo šalį.
Atrodo, kad dabar Vokietijos ir Graikijos bendravimą paveikęs baisus prakeiksmas žlugdo ne tik dviejų ar daugiau tautų santykius. Civilizuotumas ir savitvarda Europoje nyksta kvapą gniaužiančiu greičiu.
Bet jei jau graikus taip sunku suprasti, reikia pažvelgti ir į save. Bent trumpam racionaliai pamąsčius aiškiai matytųsi, kad ši krizė susijusi ne vien su Graikija ir jos vadovų elgesiu.
Vertindami Graikiją kitų Europos šalių vadovai taip pat turėtų prisiimti atsakomybę. Jie pernelyg ilgai buvo save užliūliavę įsivaizdavimais, kad kyštelėjus porą šimtų milijardų eurų viskas automatiškai stos į savo vietas ir jie toliau ramiai posėdžiaus Briuselyje.
Bet graikai sugriovė šias iliuzijas. Šalis, kaip ir žmogus, patekęs į keblią padėtį, dažnai pradeda elgtis neišmintingai, labiau kliautis emocijomis, o ne protu.
A.Tsipras savo elgesiu tai tik patvirtino. Tiesa, Europa perprato jo, aistringo lošėjo, žaidimo stilių ir sumaišė kortas.
Graikijos pavyzdys turi ir neigiamą atspalvį. Ar po ilgo A.Tsipro spyriojimosi neatsiras ir kitų gudročių, mėgstančių tik imti, bet nieko neduoti?
Sunku įsivaizduoti, kas lauktų Europos Sąjungos, jei Graikija būtų jai atsukusi nugarą. Bet nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų Graikijai, jei ji paliktų Europos klubą.
Specialistų nuomone, Atėnuose subyrėtų socialinė sistema. Jei pabėgėliai į ES plūsta ir dabar, tuomet migrantų srautų netrūktų ir iš Graikijos.
Per šią krizę didžiausią naštą atlaikė A.Merkel.
Jai teko priimti sunkiausius sprendimus per visą jos vadovavimo šaliai laiką.
Kanclerė puikiai suvokė, kad galimybė išgelbėti Graikiją vien suteikiant šaliai naujų kreditų – minimali.
Ten nebrandi ekonomika, nelinkę įpročių keisti žmonės, populistinė vyriausybė, kuri visais įmanomais būdais bando atmesti racionalius pasiūlymus.
Žinoma, Vokietijos kanclerė niekada neturėjo iliuzijų dėl padėties Graikijoje. Ji puikiai suvokė, kad šalis ritasi bedugnės link. Tuo A.Merkel galiausiai sugebėjo įtikinti ir Graikijos premjerą.
Nauja piniginė injekcija tik pristabdys suvešėjusią ligą, bet jos neišgydys. Briuseliui dar teks ieškoti naujų receptų, kaip elgtis tokiu atveju. Juk Atėnų virusas gali persimesti ir į kitas ES šalis. (LR)
