Apie mūsų valstybinę pensiją ir „Sodros“ sistemą nekalbėsime. Tema plati ir visai atskira. Tačiau šiame kontekste „Sodros“ sistema iš esmės visiškai nesvarbi. Nes net ir ją pakeitus iki tobulybės, nuo to niekas nepasikeis. Esminė problema yra bendrame viso pasaulio įstatymų leidėjų ir finansų įstaigas reguliuojančių akademikų atgyvenusiame ir labai kreivame požiūryje.
Bet apie viską nuo pradžių.
Pensijai kaupiame kiekvieną mėnesį pinigus pervesdami į kažkokios institucijos – ar banko, ar „Sodros“, sąskaitą. Iš šios sąskaitos pinigai keliauja į investicinę sąskaitą, iš kurios yra perkamos tam tikros investicinės priemonės, kurios turi generuoti grąžą. Visi sutaria, jog pensijų pinigai turi būti investuojami kuo saugiau, siekiant minimalios grąžos. Nes pensijos kaupiamos lėtai ir ilgai. Todėl prarasti 20 ar 30 proc. sukaupto kapitalo iš esmės reikštų 3-5 metų įmokų praradimą. Kas yra tikrai daug.
Dėl to yra priimta begalė įstatymų ir apsaugos priemonių, kurios užtikrina, kad tiek pensijų fondai, tiek pensijų sistemas administruojančios valstybinės įmonės žmonių pinigus investuotų tik į pačius saugiausius aktyvus – obligacijas.
Obligacija yra skolos popierius. Iš esmės tai yra paprastas popieriukas, kuris sako, kad paskolinai pinigus tam tikrai valstybei ar įmonei, ir ji tau po X metų pažada grąžinti pinigus ir kiekvienais metais mokėti Z palūkanų. Labai elementarus dalykas – tiesiog skola.
Šie popieriai laikomi saugiais, nes dažnai jie yra garantuojami tam tikru turtu. Taip pat tai yra pagrindinis būdas valstybėms skolintis. Todėl perkant obligacijas dažnai skoliname didelėms ir stiprioms įmonėms, kurios tą skolą garantuoja realiu turtu, arba tiesiog skoliname valstybėms.
Tokios paskolos pliusas paprastas. Jei tikime, kad per paskolos grąžinimo laiką besiskolinantis nebankrutuos, puikiai žinome, kiek pinigų gausime kiekvienais metais ir termino gale.
Jei kokia Austrija skolinasi 5 metams, tai daugiau ar mažiau galime būti ramūs, kad pinigus atgausime.
Todėl įvairūs pensijų fondai ir pensijų sistemos įstatymiškai yra įpareigotos 80-90 proc. gaunamų pinigų investuoti būtent į aukšto saugumo obligacijas. Tai yra – skolinti tik didžiausioms įmonėms, kurios toms paskoloms įkeičia realų turtą, arba pačioms stipriausioms pasaulio valstybėms. Taip elgiamasi siekiant užtikrinti, jog bankrotų nebus, o pinigai, kad ir nedaug, bet nuolat generuos grąžą.
Su šia logika nuo maždaug 1950 iki 2007 metų viskas buvo lyg ir gerai. Žmonės perveda pinigus pensijų fondams, šie juos investuoja į visokias obligacijas, kurios per metus generuoja 5-10 proc. pelno. Tai nėra baisiai daug, tačiau per laiką susikaupia ir užtikrina visai ramią senatvę.
Gaila, kad pas mus pensijų sistema atsirado tik maždaug 1995-aisiais ir pensininkai pasidžiaugti normalia ir Vakarų pasaulyje įprasta sistema negalėjo. Bet čia nieko nepakeisi.
Po 2005 metų atsirado tam tikra problema, kuri ypač išryškėjo po 2008 metais įvykusios krizės. Ir tai nėra too big to fail ar AIG ex-potencialus bankrotas. Problema yra žymiai fundamentalesnė.
Jei seniau įvairios aukščiausio lygio obligacijos generuodavo bent 5 ar daugiau procentų per metus, tai šiandien jos generuoja maždaug tarp 0 ir 5 procentų. Taip atsitiko dėl to, jog po 2008 metų krizės išsivysčiusiame pasaulyje nebuvo infliacijos ir centriniai bankai palūkanų normas laikė ties nuliu. Dėl ko krito Jūsų paskolų įmokos.
Bet taip pat krito ir obligacijų pajamingumai, o nuo maždaug 2007 metų į pensijų sistemas investuojantys žmonės realiai investuoja į obligacijas, kurios per metus generuoja iki 5 proc. grąžos. Vertinant visą pokrizinį laikotarpį ir prognozuojant realistišką ateitį, labai tikėtina, kad nuo 2007 iki 2020 metų į pensijų fondų nukeliavusių pinigų vidutinė metinė grąža bus maždaug 2-4 proc. ribose.
Ką tai reiškia? Ogi tai, jog tokia grąža yra mažesnė, nei ilgalaikė vidutinė infliacija. Kitaip sakant, atsiranda labai elementari problema – didžioji dalis per 10-13 metų į pensijų fondus nukeliavusių investicijų generuos realią neigiamą grąžą.
Arba dar buitiškiau, Jūsų dalis investicijų ne uždirbs, o garantuotai pradirbs pinigų.
Įvertinus tiek perkamosios galios, tiek demografinius pokyčius, tai signalizuoja gana liūdną ateitį.
Ne tik jūsų turimų investicijų į pensijas neužteks, tačiau ir vis didesnės senėjančios visuomenės dalies už ausų negalės ištraukti jaunoji karta. Nes jų bus tiesiog per mažai.
Tad vienintelis racionalus sprendimas yra taupyti ir ateičiai atsidėti pačiam. Tai yra turėti ne tik valstybinę bei II pakopos pensijų sutartį, bet ir pasirašyti III pakopos sutartį arba (o geriau ir) kaupti savarankiškai. Nes tik taupant kuo didesnę dalį pajamų ir ją savarankiškai investuojant ne į obligacijas galima jaustis užtikrintam dėl senatvės.
Ir tai nėra klasikinis patarimas, kaip jaustis geriau senatvėje ir kaip elgtis taip, kad galėtum būdamas pensijoje keliauti po pasaulį. Dabar papildomas kaupimas tampa elementariu išgyvenimo klausimu. Jei norite nebūti tais, kurie prie Seimo degina laužus ir prašo didesnės pensijos – taupykite ir tuos pinigus investuokite patys. Nes niekas daugiau Jums nepadės.
Puikiai suprantu, jog atsiras nemažai teoretikų akademikų, kurie sakys, jog pasiūlymas investuoti ne į obligacijas, siekiant kaupti pensijoms, yra blogas, nes rizika per didelė. Tačiau su tokiais diskutuoti gaila laiko.
