Toks nieko nekainuojantis magiškas žodelis „Bonjour“ Prancūzijoje skamba visur: laiptinėse, parduotuvėse, skersgatviuose. Iš pradžių nuostabą kėlė parduotuvėse maloniai besišypsančios pardavėjos, pastebinčios kiekvieną klientą ir pasilabinančios, o išeinančiam tariančios „Iki pasimatymo“.
Tik vėliau buvau pamokyta, kad mandagu tik įėjus į parduotuvę ar kavinę pirmai pasisveikinti. Pamoką išmokau – sveikinausi visur. Tiesa, kartais nežinojau, ar labinuosi su pardavėjais, ar su pirkėjais. Koks skirtumas, juk mandagumas nieko nekainuoja. Kaip įtikinti mūsų „kelmus“, kurių yra visur – ir kaimynystėje, ir darbovietėse – nepamiršti pasilabinti. Juk, kaip sako patarlė, net ir paršelis eidamas pro kiaulę kriukteli.
Prancūzai turi kitų mums neįprastų tradicijų ir įpročių. Jie dievina vyną ir sūrį. Neįsivaizduoja pietų ir vakarienės be aperityvo ir lengvų užkandžių. Jie gali sau leisti pietauti be skubos, be galo ilgai vakarieniauti, vietoj deserto išragauti įvairių sūrių – ir ne riekėmis, bet po gabalėlį. Jie juokiasi iš „nesusipratėlių“ užsieniečių, kurie ant duonos sūrį tepa kaip sviestą. Jie už galvos griebiasi prisimindami viešnagę vienoje ar kitoje šalyje ir pasakoja, kad keistuoliai britai vakarieniauja savo kambariuose, prie televizoriaus arba kompiuterio, o Švedijoje pas draugą apsilankęs prancūzas neteko žado, kai parėjęs vakare išgirdo, kad šie, nesulaukę svečio, jau pavakarieniavo. Jis tai priėmė kaip įžeidimą.
Prancūzijoje nutiko keli dalykai, kurie norom nenorom privertė ją lyginti su Lietuva. Ir nereikia net spėlioti, į kurią pusę krypo svarstyklės. Ir kodėl gi nepalyginus, juk gyvename toje pačioje Europos Sąjungoje?
Naujoji mano pažįstama, penkias dešimtis perkopusi Françoise ir jos vyras Jeanas Louis nutarė įgyvendinti savo svajonę – atsiradus galimybei palikti juos išvarginusį Paryžių ir persikelti į šalies pietus. Ne tam, kad turistų pamėgtame regione lauktų senatvės, bet užsiimtų tuo, apie ką visada svajojo. Tokia proga atėjo – vyriškis išėjo į pensiją. Jie išsinuomojo namą Sevenų kalnuose ir pradėjo įgyvendinti savo sumanymą.
Vienas momentas, kuris iš karto krito į akis. Pilį primenančio kelių šimtų metų senumo, tačiau šiuolaikiškai įrengto 5 miegamųjų kambarių namo nuoma kainuoja 800 eurų. Lietuviškais masteliais – kaina didelė, tačiau į pensiją išėjusiam prancūzui ji įkertama. Su sunkiai auklėjamais vaikais dirbusiam vyriškiui gaunamos pensijos pakanka ne tik nuomai, bet ir oriam gyvenimui – maistui, kurui, pramogoms.
Sutuoktinių sumanymas – priimti globotinius ir jais rūpintis. Ir ne mėnesį ar metus, bet iki tol, kol jie sulauks pilnametystės.
Lietuvoje už kiekvieną globojamą vaiką valstybė šeimoms kas mėnesį skiria sumą, kuri nesiekia 200 eurų. Tiesa, vaiko globa kai kuriose institucijose per mėnesį valstybei kainuoja 1000 ar daugiau eurų.
Teiraujuosi, kokios gi valstybės paramos sulauks būsimi globėjai Prancūzijoje.
Už vieno vaiko globą Prancūzijos vyriausybė moka 1500 eurų, už dviejų – 2300 eurų.
Šeima nežino, kokių ir kiek naujų šeimos narių jie gali sulaukti. Pageidavo trijų, tačiau jaučia gausią porą. Net ir kokio amžiaus jie bus – kūdikiai ar paaugliai – sužinos tik tada, kai tie vaikai atkeliaus į jų kiemą. Ir neįmanoma prognozuoti nei lyties, nei tautybės. Gali nutikti ir taip, kad į šeimą atkeliaus nepilnametė su savo kūdikiu. „Mums visai nesvarbu, ar tai bus Prancūzijos kinas, arabas ar afrikietis“, – tikina jie.
Darbo patirties su panašiais vaikais turinti pora supranta, kad su vaikais nebus lengva gyventi ir jais rūpintis. Tačiau tikina, kad jiems tai be galo įdomu, daug apie tai svajota. Ir tikiu, kad bus gerai pasirūpinta. Nes ypatingą dėmesį vaikui rodo ne tik šeimos, bet ir valstybė. Tai štai apie tą rūpestį. Lione teko lankytis pas medikus, kurie prižiūri naujagimius. Tiesą sakant, sugraudino. Poliklinikoje jokios tėvų ir vaikų grūsties, prie kabineto paskirtą valandą tuščia, ramu. Atrodė, kad poliklinika dirba tik dėl mūsų. Medicinos seselė pasitiko be jokio balto chalato, ramiai išklausinėjo ne tik apie vaikučio sveikatą, elgesį, mitybą, bet ir apie mamos savijautą, poilsį. Domėjosi Lietuva, ką mes įpratę valgyti, kokios mūsų tradicijos. Kokią arbatą jaunoji mama geria, kokius patiekalus valgo. Ramiai, be jokios skubos ir streso. O man akyse stovėjo lietuviškos vaikų poliklinikos, su šurmuliu prie kabinetų, pervargusiomis gydytojomis ir seselėmis ir kalnais popierių. Prancūzė iš viso mane pribloškė, kai išsitraukusi rašalinę plunksną į vaiko knygelę kaligrafiškai surašė rekomendacijas ir kito susitikimo laiką. Ramiai išlydėjo net pro laukujes duris. Apšalau.
Apšalau, nes pas mus net ir už kyšį niekas taip nesiterlios. Nebent už labai didelį kyšį...
Taip pat apšalau nuo ligoninės medicinos personalo dovanos ką tik gimusiam kūdikiui – siuvinėtos pagalvėlės su kūdikio vardu. Pasirodo, naktimis budinčios medikės užsiima rankdarbiais. Matyt, turi tam laiko. Ir įkvėpimo. Manau, kad tik nepervargusios ir gerai uždirbančios medikės gali turėti tą prabangą.
Prancūzai išties kitokie. Nieko nestebina senutės, ant paspirtukų riedančios gatvėmis. Arba vaikštinėjančios su mini sijonėliais. Nesvarbu, kad kojos – laiko paliestos. Joms taip gerai, todėl ir kitiems neturi rūpėti. Nesvarbu, kad 86 metų madam, visą gyvenimą buvusi tik namų šeimininke, gali vairuoti naujutėlaitį „Porsche“, oriai su juo atvairuoti iki brangaus kurorto, apsigyventi viešbutyje ir mėgautis Saudo Arabijos grietinėlės pamėgto kurorto gydyklomis. Prieš kelerius metus skelbtoje statistikoje net apie 30 proc. Lietuvos gyventojų nėra buvę prie Baltijos jūros.
Prancūzai apskritai moka mėgautis gyvenimu. 30-ies ir daugiau laipsnių karštis – puikus stimulas pailsėti. Todėl dalis mažesnių parduotuvių, kavinių, restoranų tiesiog uždaryta. Užrašai ant durų skelbia: „Mes atostogaujame. Iki susitikimo tą ir tą dieną.“ Verslas ne vilkas, į mišką nepabėgs, dėsto savo filosofiją tajų restorano savininkas.
Jau tie prancūzai... Jie vis dar nori, kad būtų žavimasi jų moterimis. Tačiau madas ir formas jau diktuoja Prancūziją užplūdusios kitatautės. Brazilės, afrikietės, japonės, arabų moterys siūlo kitokius mados ir kūno standartus – apvalainos, sultingos, ryškių spalvų ir apdarų maniakės užgožia nedidukes, minimalistes prancūzes.
„Vilnius – miestas be draudimų!“ – tik sugrįžus į sostinę pasitinka skelbimas. „Kam jums tokia gausybė draudimų, kam jūs kuriate sau papildomas problemas?“ – stebisi prancūzai, sužinoję, kad iš gatvių pas mus gainiojami elgetaujantys, negalima rūkyti viešojo transporto stotelių ribose ir privalu rinkti šunų kakučius. Nors ir keista, necivilizuota, bet jie to nedaro ir net nesuka dėl to galvos.
Prancūzai labiau nei didelius pinigus vertina ramybę ir prabangą gyventi taip, kaip jiems norisi. Todėl prie Ženevos (Lemano) ežero įsikūrusio ištaigingo Eviano kurorto kaimynystėje esančios kaimo bendruomenės griežtai atsisako parduoti žemes į jas besikėsinantiems turtuoliams, tarp kurių – ir patys arabų šeichai. Žemėje, kurios kaina brangesnė nei kokioje Nicoje ar Kanuose, jie toliau gano varpeliais tilindžiuojančias avis ir karves, kurios gali gėrėtis neįkainojamais vaizdais. O jų šeimininkai – milijonų verta ramybe.
