Tiksliau – žmones, praradusius profesinį ir bendrąjį darbingumą, ekonomiškai neaktyvius, negalinčius lygiomis sąlygomis konkuruoti darbo rinkoje, skatinti šių asmenų grįžimą į darbo rinką, jų socialinę integraciją ir mažinti socialinę atskirtį. tačiau tuo pačiu juk siūlomas įstatymo pakeitimas, pagal kurį socialinės įmonės nebegaus darbo užmokesčio subsidijos naujai įdarbintiems asmenims.
Niekam nekyla abejonių, kad profesinį darbingumą praradę, neįgalūs žmonės negali konkuruoti lygiomis galimybėmis su sveikaisiais. Taigi socialinė įmonė, negaudama paramos naujai priimtiems žmonėms, taps nekonkurencinga ir – natūralu – negebės įdarbinti naujų neįgalių darbuotojų.
Naujas Viešųjų pirkimų įstatymas numato, kad reikės 2 proc. pirkti iš socialinių įmonių, o jei nepirks – mokėti baudas.
Socialinės įmonės, negaudamos subsidijų, bus priverstos stipriai didinti kainas ir, žinoma, niekaip nepasiūlys tokios, kuri atitiks suplanuotą biudžetą. Ir kas tada?
Įdomus dar vienas faktas, kad socialinėse įmonėse dirba tokie neįgalūs žmonės, kurių dauguma, remiantis vien tik sausa statistika, yra žemesnės kvalifikacijos. Tai viena priežasčių, nulemiančių, kad darbuotojų kaita įmonėse siekia per 30 proc.
Taigi ko iš tikrųjų siekia naujai išrinkti politikai, teigdami, kad nekeičia socialinių įmonių tikslo ir pagal pačių parengtas išvadas naujas įstatymo projektas neribos esamų įmonių plėtros?
Ar tokie pasiūlymai nepažeidžia žmonių teisės į darbą? Ir kokį pranašumą turi tie, kurie jau dirba socialinėse įmonėse? Kuo prastesni tie, kurie tik ieško darbo?
Ar politikai bando ginti dirbančiųjų teises, ar visgi gudrumu bando uždaryti socialines įmonės ir per tris metus papildyti darbo biržą 7000 naujų neįgalių bedarbių?
Ar visi tie politikai, kurie pasirašė po šiuo įstatymo projektu to siekia, ar dėl to, kad yra naujokai, nesuprato, ką pasirašė?
Politikai vienais įstatymų punktais ar net atskirais įstatymais (viešųjų pirkimų įstatymas), kalbomis ir sau keliamais tikslais teigia vieną, o daro kita.
Pagal veikiantį užimtumo rėmimo įstatymą bet kuri įmonė gali gauti beveik analogiškas subsidijas, tačiau kiekvienais metais užimtumo rėmimo fondas yra karpomas, nes verslas nenori darbinti neįgaliųjų. Šiandien dienai vienintelis veikiantis instrumentas integruojant neįgaliuosius į darbo rinką yra socialinės įmonės. Politikai giriasi, kad sukurs naują modelį, bet jo dar nesukūrė jau griauna veikiantį.
Ilona Tarvydienė yra Socialinių įmonių asociacijos pirmininkė
