Daugybę metų dirbau bendrovėse, kurios neturi socialinės įmonės statuso. Tad puikiai žinau, kokios nuostatos jose vyrauja ir koks jų vadovų požiūris į darbuotojus, kurie yra dalinai darbingi arba staiga sunkiai suserga. Ligos padaro didžiulę neigiamą įtaką ir tolimesniam darbui, ir gyvenimui.
Tik atėjusi į socialinę įmonę sulaukiau normalios reakcijos į mano dalinį darbingumą.
Per darbo pokalbį neprireikė įrodinėti, kad sugebėsiu atlikti savo darbą. Man niekas nesakė tų teiginių, kuriuos esu girdėjusi ne iš vieno darbdavio, esą, dažnai sirgsiu, kad man bus per sunku ir panašių.
Tuo tarpu socialinėje įmonėje jaučiuosi pilnaverčiu, darbingu žmogumi. Juk galiu pasirūpinti savimi, kitų pagalbos man nė nereikia.
Tokios įmonės tikrai nėra „neįgaliųjų rezervatai“, nors taip mano kai kurie Seimo nariai.
Žvelgiant iš šalies sveikiesiems gal taip ir atrodo, bet tik todėl, kol jie nėra susipažinę su mūsų darbine kasdienybe. Sveikieji, padirbę mūsų įmonėje, labai greitai pakeičia savo požiūrį. Jie šią patirtį, keisdami darbą, nusineša ir į kitas darbovietes. Ir tai dalinasi nuostatomis su kitais.
Patirtis, kokios sveikieji neturi
Štai ką liudija mano patirtis – apie tai, ko neįmanoma gausi „laisvoje darbo rinkoje“.
Esu reikalinga, nors darbo pajėgumu sunku būtų lenktyniauti su sveikais žmonėmis.
Niekada nesu pajutusi diskriminacijos dėl negalios.
Nesu išskirtinė, nes dirbu kartu su kolegomis, turinčiųjų negalią
Kolegos, kurie neturi sveikatos sutrikimų, visiškai kitaip žiūri į žmones, turinčius sveikatos problemų.
Darbo grafiką galima suderinti, atsižvelgiant į savo darbingumą.
Niekas net dėmesio nekreipia į akivaizdžiai matomas negalias.
Vadovai visada išleidžia iš darbo, kai reikia gydytojų konsultacijos ar prireikia atlikti tyrimus (o to prireikia gana dažnai), kai tenka gultis į ligoninę ir gydytis namuose.
Niekas neatleidžia darbuotojų dėl ilgalaikio nedarbingumo, o, atvirkščiai, rūpinasi ir laukia pasveikstančio ir gryžtančio į darbą.
Visada, kai reikia poilsio, galima išeiti atostogų, nors ir iš anksto nebuvo suderintas jų laikas.
Negalia - tai kitokios galimybės
Nederėtų vadovautis blogaisiais pavyzdžiais, priimant sprendimus, kurie palies labai daug dirbančiųjų neįgaliųjų ir kurie tikrai nesuras vietos “laisvojoje darbo rinkoje“.
Visi neįgalieji laukia, kad išrinktieji mūsų atstovai, esantys valdžioje, pagerins esamą padėtį, o ne atims iš mūsų darbą.
Manau, sveikiesiems pats laikas būtų pakeisti požiūrį į negalią turinčiuosius, o tai – labai ilgas procesas.
Tačiau šiuo metu norima drastiškai sunaikinti viską, nors visuomenė ir darbdaviai tikrai tam nepasiruošę.
Norima įmesti į „laisvą darbo rinką“ žmones, kurių nepasiruošę priimti įprastinės įmonės.
Man labai neramu matant ir girdint, kas dabar vyksta Seime. Tikrai ne visos socialinės įmonės yra išnaudojančios negalią turinčiuosius, nereikia vadovautis tik blogais pavydžiais.
O skuboti sprendimai palies ne vieną tūkstantį neįgalių dirbančiųjų. Šiuo metu mes mokame mokesčius, išsilaikome save, o netekus darbo tapsime išlaikytiniais, jau nekalbu apie psichologinę savijautą be darbo.
Esu patyrusi „laisvosios darbo rinkos“ ypatumus, ir niekam tokios patirties nelinkėčiau. Ji be galo skaudi.
Vilma Molienė – socialinės įmonės darbuotoja
